Pirmoji Vytauto Stankaus poezijos knyga „Vaikščiojimas kita ledo puse” (2009) tapo stipriu debiutu ir rimta paraiška į tikrą dalyvavimą lietuvių literatūros procese. Antroji poeto knyga „Iš veidrodžio, už” buvo išrinkta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o „Metų knygos” rinkimuose pripažinta 2014-ųjų Metų poezijos knyga. Tai – faktai, patvirtinantys tiek Vytauto Stankaus poetinį talentą, tiek sąžiningą ir atsakingą požiūrį į literato darbą. To darbo rezultatas – trečiasis poezijos rinkinys „Skruzdžių skandinimas”.
Jame, lyginant su ansktesnėmis poeto knygomis, randasi daugiau pasitikėjimo savimi, savo poetine klausa, savo atrasta stilistika ir autentiška estetika. Tik, kaip ir turi būti autoriui bręstant, tai užrašoma labiau artikuliuotai, rafinuočiau, gryniau – bręsta autorius, bręsta ir jo poezija. Nesušukuota ir rupi, iš pirmo žvilgsnio – visiškai fragmentiška, tačiau vidinių etikos ir pasaulėjautos jungčių susiejama itin glaudžiai ir harmoningai. Galima tai laikyti tiek lietuvių „neornamentuotos kalbos generacijos”, tiek XX a. 8-ojo dešitmečio modernistų poetine mokykla, tačiau toks apibrėžimas V. Stankaus poezijai būtų pernelyg siauras. Naujas autorius rašo nauja kalba, tuo pačiu parodydamas ir įrodydamas, kad lietuvių kalba ir lietuvių poezija nėra vien estetizuotos lyrikos erdvė, kad lietuvių kalba yra atvira poetiniam performansui, žaidimams, eksperimentams – gyvybei, kurios bet kokioje kultūroje niekada nebūna per daug. O tai – jau svarbu ir vertinga ne tik V. Stankaus kūrybinei biografijai, bet ir visai lietuvių literatūrai, literatūros istorijai.
