„Šiandien, iš tūkstančio metų perspektyvos žvelgdami į egzistencines tautos pastangas bei patirtus išgyvenimus, kartais apgailestaujame, kad mūsų praeitis nesiklostė taip sklandžiai, kaip kai kurių kitų tautų“, – sakė Prezidentas Valdas Adamkus tūkstantmečio iškilmėse. Pritariant Prezidentui, būtina dar pridurti, kad mūsų senoji praeitis vis dar nėra pakankamai ištirta ir suvokta, todėl tenka gilintis, aiškintis tą praeitį, bandyti artėti prie lietuvių tautos ir Lietuvos pradžių pradžios.
Atlikus nuodugnų tyrimą, Brunono vadinimas šventuoju sukėlė pagrįstų abejonių. Ar jis tikrai gyveno šventai ir dorai, kad galėtų tapti šventuoju? O mes nesusimąsčius kartojame „šventasis“ ir net nebandome išsiaiškinti, ar tikrai pelnytai tapo šventuoju? Kadangi Bažnyčia tradiciškai viską linkusi aiškinti vien kilniais siekiais, tai tik psichologiškai stiprios bei atsparios asmenybės ir brandi visuomenė gali išdrįsti suabejoti bei bandyti vertinti sukurtą neliečiamą „šventumo“ vaizdinį. Ar nėra taip, kad nuolat kartojamas melas ilgainiui tapo „melagingąja tiesa“, o istorikai toliau „verda“ viename ir tame pačiame katile – nekritiškai nagrinėdami ir atkartodami tuos pačius dokumentus, dažnai neatsižvelgdami į tai, kieno ir kodėl taip parašyta. Vieni sugeba pasipriešinti, išsilaikyti, nepasiduoti nusistovėjusiai užsienio istorikų koncepcijai, kiti nuplaukia pasroviui suvokdami, kad lengviau ir naudingiau prisitaikyti ir veidmainiauti. Mums siūloma pasitenkinti atsilikusio užkampio jausena, nuolankiai vykdant galingųjų nurodymus.
Šia knyga autorius tikisi sužadinti Jūsų susidomėjimą toliau gilintis į nagrinėjamus praeities įvykius. Baiminuosi tik vieno – kad pateiktos naujos mintys nebūtų priimamos taip, kaip sakė anglų mokslininkas ir rašytojas V. Bedžotas: „Vienas didžiausių skausmų žmogui yra naujos minties skausmas“. Tenka apgailestauti, kad knyga galbūt nebus tokia svarbi, kokia galėjo būti iki Lietuvos tūkstantmečio, minėto 2009-aisiais, bet vis dėlto tai yra geriau, nei, kad visa tai liktų ir toliau nutylima.
Baigiant rašyti šį darbą užplūdo trejopi jausmai. Po tam tikro laiko, kai jau galiu truputį nešališkiau vertinti ne patį Brunonui pražūtingą įvykį, o bendrą tų laikų gyvenseną, matau, koks iškreiptas gali būti šių laikų visuomenės įsivaizdavimas apie tuos laikus ir kiek daug gali būti veidmainystės dėl atėjūnų. Ir kaip lengva, nekreipiant dėmesio į įvykio esmę, valdyti jausmus, kurti norimą viešąją nuomonę. Turiu mintyse akivaizdžiai iškreiptų neįtikimų pasakojimų sekėjus, apkvailinusius visuomenę taip, kad ji atsisakytų net savos valstybės jubiliejaus, vietoje to švęsdama tik pakištą vardo jubiliejų. Man pačiam svarbiausia šios knygos rašymo pamoka – mokytis būti oriam ir doram, mokytis didžiuotis sava valstybe.
Kviečiu skaitytojus pareikšti savas pastabas, pastebėtus netikslumus, pasiūlymus, papildymus elektroniniu paštu [email protected]. Už pastabas būsiu labai dėkingas. Į jūsų laiškus bus atsižvelgta rengiant antrąjį papildytą ir patikslintą knygos leidimą. Tam jau susikaupė teiginius papildančios medžiagos.“
