Vytautas Merkys – istorikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, apdovanotas Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu, valstybinėmis ir mokslo premijomis. Jo gyvenimas prabėgo tėviškėje – Čivuose, Skapiškio progimnazijoje, Kupiškio gimnazijoje, Vilniaus universitete, Lietuvos istorijos institute ir kitoje aplinkoje. Svarbiausi biografijos faktai – istorijos tyrimo rezultatai, atsispindintys daugybėje mokslinių knygų, vadovėlių, straipsnių ir konferencijų, spaudai parengtų leidinių. Jo veikalams būdinga mokslinė precizija, logiškai argumentuota fakto tiesa, gyvas, vaizdingas dėstymas, naudojant gausią archyvų medžiagą.
Šioje knygoje V. Merkys ryžosi parašyti viso gyvenimo atsiminimus (gal dar per anksti?), žvelgdamas nuo savo patyrimo „kalnelio“, iš savo pasaulėžvalgos centro. Betgi autorius nekelia sau istoriografinės autoanalizės tikslo, jam svarbiausia jo ir kitų mūsų istorikų darbo aplinkybės, determinuotos sovietmečio ir mūsų tautinio atgimimo. Net ir sunkiausiomis sąlygomis jis ieškojo būdų, kaip istorijos moksle eiti link Tiesos, ir siekė neprarasti tautinio ir moralinio orumo. Jo mokslinė potencija brandžiausia forma prasiveržė drauge su Sąjūdžiu ir Lietuvos Respublikos atkūrimu.
Per visą netrumpą amžių autorius turėjo daug pažįstamų, draugų, mokslo bičiulių ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse. Apie juos rašo tai, ką pats matė, girdėjo ir kas galbūt mažai žinoma arba nežinoma kitiems. Autoriui nėra visiškai neigiamų (išskyrus žudikus) ir visiškai teigiamų personažų, juose ieško humanistinių vertybių.
Šioje knygoje V. Merkys ryžosi parašyti viso gyvenimo atsiminimus (gal dar per anksti?), žvelgdamas nuo savo patyrimo „kalnelio“, iš savo pasaulėžvalgos centro. Betgi autorius nekelia sau istoriografinės autoanalizės tikslo, jam svarbiausia jo ir kitų mūsų istorikų darbo aplinkybės, determinuotos sovietmečio ir mūsų tautinio atgimimo. Net ir sunkiausiomis sąlygomis jis ieškojo būdų, kaip istorijos moksle eiti link Tiesos, ir siekė neprarasti tautinio ir moralinio orumo. Jo mokslinė potencija brandžiausia forma prasiveržė drauge su Sąjūdžiu ir Lietuvos Respublikos atkūrimu.
Per visą netrumpą amžių autorius turėjo daug pažįstamų, draugų, mokslo bičiulių ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse. Apie juos rašo tai, ką pats matė, girdėjo ir kas galbūt mažai žinoma arba nežinoma kitiems. Autoriui nėra visiškai neigiamų (išskyrus žudikus) ir visiškai teigiamų personažų, juose ieško humanistinių vertybių.
