Ši knyga skirta XIV-XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūros istorijai. Ją čia norėtume traktuoti kaip reiškinių gyvenimą. Reiškiniai nėra tas pat, kas faktų sąnašos. Jie aprėpia bei sutelkia laike ir erdvėje išsklaidytus faktus į prasmingas visumas. Keturių amžių atstumas šiuo atžvilgiu yra nei didelis, nei mažas. Žinoma, didelis, jei sugretinsime neraštingą Viduramžių didiką su Apšvietos epochos didiku intelektualu. Tačiau XV a. susiformavusi lietuvių kilmės iš romėnų teorija tebegyvavo ir XVIII a., kilmingumo kategorija išliko dominuojančiu visuomenės gyvenimo principu, dvaras tebebuvo pagrindinis meno kūrinių užsakovas ir t. t. Regis, galima apibrėžti tam tikras LDK kultūros konstantas, išliekančias laiko nešamų naujovių tėkmėje. Su Lietuvos krikštu prasidėjusi kultūros europeizacija yra viena esminių jos tendencijų. LDK kultūroje randame praktiškai visą Europos kultūros paradigmą. Ji galbūt ne tokia sudėtinga, ne tokia nuosekli, daugiau imitacinio pobūdžio, bet europinis kultūros tipas – akivaizdus. Ar tai būtų barokinės bažnyčios, ar proginė literatūra, ar riterių kultūra – visur matome tą patį Europos kultūros paveikslą. Skiriasi tik recepcijos chronologija, mastai ir intensyvumas. Nors savo saulėlydyje Lietuvą pasiekusi riterių kultūra čia taip ir liko neišplėtota, tačiau įvairūs XVII a. literatūros žanrai mažai kuo skyrėsi nuo europietiškų pavyzdžių.
LDK kultūra yra ryškus periferinės kultūros atvejis, tačiau tai tik vienas jos bruožas. Geografija, lėmusi periferiškumą, lėmė ir antrą jos požymį – daugiasluoksniškumą. LDK kūrėsi kaip daugiatautė valstybė, kurioje atskiri regionai išliko savarankiški. Bet kartu vyko įvairių kultūros formų judėjimas, suformavęs itin heterogeninį LDK kultūros paveldą. Iš dalies tai sąlygojo ikiindustriniam feodaliniam pasauliui būdingas kultūros policentriškumas, kai nesama vieno aiškaus ekonominio, politinio ir kultūrinio centro. Kaip žinia, Lietuvoje dėl įvairių istorinių aplinkybių ši tendencija pasireiškė dar stipriau. Daug vertingiausių meno paminklų buvo sukurta toli nuo sostinės, tarp miškų, laukų ir pelkių.
Bet svarbiausia daugiasluoksniškumo priežastis yra skirtingų kultūrų susiliejimas. Neįmanoma LDK kultūros skaidyti tautiniu, kalbiniu ar religiniu požiūriu, ją galima suprasti tik kaip vientisą darinį. Bandymai tautiniu/kalbiniu principu sugrupuoti šios kultūros paminklus ar kūrėjus baigėsi prieštaringomis išvadomis. Bet dar blogiau, kad tokios dalybos iš mūsų istorinės sąmonės ilgam atėmė ištisus kultūrinius sluoksnius. Tokio požiūrio sąlygotas menkas pažinimas ir nepakankamas lotynų kalbos vaidmens to meto kultūros sistemoje įvertinimas leido XVII a. II pusę ir XVIII a. pradžią laikyti kultūros nuosmukio laikotarpiu, o juk tuomet buvo statomos mūsų kultūrinį kraštovaizdį paženklinusios barokinės bažnyčios, sukurta daug reikšmingų literatūros kūrinių, liud-jančių, be kita ko, raštingumo plitimą visuomenėje.
LDK kultūros ypatybės – periferiškumas ir daugiasluoksniškumas – subrandino jos savitą struktūrą. Daugelis socialinių ir kultūrinių reiškinių Lietuvoje vėlavo, transformavosi, neteko kai kurių reikšmių. Kita vertus, adaptacija kultūrų įvairovės sąlygomis privertė juos naujai išsiskleisti. Europinei kultūrai būdingą dvikalbystę čia pakeitė dar sudėtingesnė kalbinė situacija. XVI a. Lietuvos didikas katalikas savo bibliotekoje turėjo katalikiškų ir stačiatikiškų liturginių knygų, lotyniškų istorijos veikalų, lenkišką Aleksandro Makedoniečio istoriją ir rusišką Kijevo metraštį. Gudų kalba parašyti Lietuvos Statutai ir metraščiai iš esmės yra lotyniškosios Europos teisinės ir istorinės mąstysenos vaisiai. Tokia lotyniškos ir graikiškos civilizacijos formų sintezė, konfesiškai ir politiškai reiškiama bažnytinės unijos idėja, bene ryškiausiai matyti gotikiniuose ir barokiniuose stačiatikių cerkvių bruožuose. Tiesa, nepaisant išskirtinio šių dviejų civilizacijų susitikimo LDK teritorijoje fakto, „sintezės” idėja tinka tik nedidelei Lietuvos kultūrinio palikimo daliai apibūdinti. Beje, tokių „kultūrinių mainų” atvejų galima rasti ir daugiau, pvz., totorių raštijoje ar žydų architektūroje. Vis dėlto svarbiausios LDK kultūros raidos kryptys buvo susijusios su vis gilesne europei- zacija ir christianizacija.
Pagrindinė knygos užduotis ir, tikimės, jos naujumas – pastanga problemiškai aptarti svarbiausius LDK kutūros reiškinius, derinant diachroninę ir sinchroninę tyrimo perspektyvas. Kokią vietą tie reiškiniai užėmė žmonių gyvenime? Kaip jie buvo jų suvokiami? Kaip išaiškinti įvykusius pokyčius, bet sykiu parodyti pastovias mąstymo, elgesio, socialines struktūras? Galbūt galima LDK kultūros istorijos reiškinius nagrinėti kaip vientisus, neskaidant jų į įprastas Viduramžių, Renesanso, Baroko, Apšvietos epochas (pastarosioms skirti apibendrinantys straipsniai)? Šio laikotarpio Lietuvos gyvenimą vis labiau veikė sąlytis su Vakarų kultūra, todėl buvo svarbu atsižvelgti į vakarietišką kai kurių fenomenų, idėjų, institutų kilmę, įvertinti ir jų įtaką, ir Lietuvos ypatumus.
Mėginome atrinkti tokius reiškinius, kurie geriausiai padėtų suvokti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyventojų kultūrinę situaciją – jų pasaulėžiūrą, žiniją, elgseną, juos supantį pasaulį. Sunku paaiškinti atskirus kultūros reiškinius be socialinio konteksto, todėl įtrauktos ir socialinės istorijos temos.
Rengiant knygą paaiškėjo, kad LDK kultūros reiškiniai ištirti labai nevienodai, todėl vieni autoriai galėjo pasiremti naujausiais tyrimais, kitiems teko kritiškai pasinaudoti senesniais, tretiems nori nenori teko žygiuoti ad fontes. Siekiant platesnio ir įvairesnio LDK kultūros vaizdo, dalyvauti šiame projekte pakviesti įvairių sričių – ūkio, Bažnyčių, literatūros, dailės, muzikos – istorikai.
