„Kai tąkart apsalusi nuo kalėdinių giesmių ir mūsų bendrystės išėjau iš klubo ir pamačiau pirmąjį sniegą, supratau – mes neatsitiktinai atsiradome viena kitos gyvenime ir mus suvedusioje gatvėje. Kaip toli gražu ne atsitiktinumas ir tai, kad į didžiausius žygius kylama kaip tik septyniese. Ne dviese, penkiese, šešiese ar aštuoniese.
Gyveno kartą septynios moterys. Draugės. Beveik visos ilgai. Bet ne nuobodžiai. Nes buvo imlios. Ėmė ir davė, davė ir ėmė, ėmė ir davė. Garo! Ypač vienam kitam vyrui. Ir vis todėl, kad atėjus laikui panūdo vėl būti savimi ir žengti į priekį. Tiesiog į „tegul bus taip“ glėbį.”
