1857 m. vasarą grafas Konstantinas Tiškevičius (1806-1868) surengė mokslinę ekspediciją Nerimi. Jos dienoraštis lenkų kalba tapo išskirtine knyga Neris ir jos krantai hidrografo, istoriko, archeologo ir etnografo žvilgsniu. Praėjus 150 metų Lietuvos ir Baltarusijos keliautojai pakartojo K. Tiškevičiaus maršrutą, o mokslininkų igula, vadovaujama dr. Vykinto Vaitkevičiaus, 28 dienas tyrinėjo Nerį ir jos krantus: pėsčiomis išžvalgė upės ištakas, likusius 463 krn nuplaukė pripučiamu plaustu.
Trečioji 2007 m. ekspedicijos knyga skirta įdomiausiai daliai – Neries ruožui tarp Vilniaus ir Kernavės. Vilniuje į Nerį knygos autorius žvelgia istorijos požiūriu, pasakoja apie miesto žvejus ir upeivius, kurie neatsiejami nuo prekybos, istorinio Neries laivyno ir Lukiškių prieplaukos istorijos. Atsisveikinę su Vilniumi mokslininkai pateko į didmiesčio pašonėje esančių kaimų ir kolektyvinių sodų aplinką. Dar XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje daugelyje Vilniaus krašto vietovių lietuvių kalbą pakeitė paprastoji. Įkandin jos pIito lenkų kalba. Su katalikiška tapatybe, vilnietiška lenkų kalbos atmaina susijusi daugumos vietos gyventojų lenkiška savimonė. Pirmą kartą lietuvių kalba suskambo Paneriuose prie Vievio.
Dešimtys akmens amžiaus stovyklaviečių, geležies amžiaus gyvenviečių, piliakalnių, pilkapių, medžių, šaltinių Neries pakrantėse, Neries regioniniame parke – iškalbingi lietuvių kultūros, ūkio, religijos ir valstybingumo istorijos liudininkai. Dėmesį patraukia vardus turinčios Neries gelmės, rėvos ir pavieniai akmenys. Jie apipinti įtaigiomis legendomis, lengva justi gamtos ir kultūros dermę. Daugelis vietovardžių ir padavimų, išgirstų čia pirmąkart, praturtina baltų religijos ir mitologijos šaItinius.
