Vivianas Hubertas Howardas Greenas (1915–2005) – britų istorikas, dėstytojas, buvęs kunigas, Karališkosios istorikų draugijos narys, buvęs Oksfordo Linkolno kolegijos rektorius. Vienas jo studentų buvo Johnas le Carré – garsus detektyvų autorius, įamžinęs V. Greeną kaip seklio George’o Smiley prototipą.
“Karaliai bepročiai” – istoriniais šaltiniais ir ilgamečiais tyrimais paremta knyga, kurios pagrindinė tema: kaip valdovo asmeninės problemos ir asmenybės pakrikimas gali paveikti politinę jo elgseną. Pasitelkdamas daugybę istorinių šaltinių, autorius apžvelgia senovės ir šių laikų valdovus, amžininkų vadintus „bepročiais“, jų pamišimo kilmę, įtaką istorijai ir jų šalims. Ar jie iš tikrųjų buvo pamišėliai, ar „išprotėjusiais“ juos vadino priešai už būdo keistybes ar šalies valdymo klaidas? Kaip ligą atspindėjo jų mintys ir veiksmai? Ar įmanoma atsekti ligos pradžią, jos raidą ir paskelbti tinkamą diagnozę, turint galvoje tai, kad praėjo daug laiko, kad įrodymai menki ir ne visiškai patikimi? Kokią įtaką tokių suverenų, politikų ir diktatorių nuomonei ir sprendimams turėjo jų fizinė ir protinė negalia? Kokia konkrečia forma jų asmeninės traumos atsispindėjo visuomenės gyvenime ir politikoje? Galiausiai – kas yra beprotybė ir kada turime teisę žmogų vadinti bepročiu?
V. Greenas tyrimą pradeda nuo Romos imperatorių ir baigia šių laikų diktatoriais. Neronas, Kaligula, Ričardas II, Henrikas VI, Karolis VI, Don Karlas, Erikas XIV, Petras Pirmasis, Hitleris, Stalinas ir kiti – juos visus vienokiu ar kitokiu būdu buvo paženklinusi nei valstybių sienų, nei laiko nepaisanti beprotybė.
Gyva, vaizdinga, patrauklia kalba V. Greenas išsamiai pasakoja apie siaubingą beprotybės fenomeną ir ne mažiau siaubingus jo padarinius.
Knyga išleista vienuolikoje šalių – Vokietijoje, Brazilijoje, Italijoje, Lenkijoje, Ispanijoje ir kitur.
