Pirmoji išpažintinė knyga apie laukinį dešimtąjį dešimtmetį Vilniuje, papasakota iš moters perspektyvos. Kioskeliai, reivai, pirmieji Vilniaus naktiniai klubai, tūsai, vėliau – doktorantūros studijos ir tarptautinės konferencijos. Filologė, netikinti literatūra ir labiau už viso pasaulio meną vertinant betarpiškas patirtis. Pastangos pritapti, meilės siekimas, malonumo troškimas, laimės akimirkos, purvas. Ir žinojimas, kad neprapulsi. Tai tapatybė, netelpanti į tradicinius įvaizdžius. Jokio sentimentalumo. Jokio kaltės jausmo. Jokios patetikos.
Vilniaus gatvės ir pastatai tampa kertiniais atminties žemėlapių taškais. Istorijos tikros, bet ne visos jos nutiko autorei. Vienos papasakotos beveik taip, kaip buvo, kitos – retušuotos. Tai visos kartos patirtis. Nugludintu vilniečių žargonu atviru tonu kalbama apie depresiją, santykius, seksą ir akademinį pasaulį. Šiandieninis romanas – tai ir žanras, ir fakto konstatavimas: šiandien reikia stereotipus griaunančių pasakojimų. Šiandien jau esame pasiruošę tokiai literatūrai. Reikia rašyti apie viską. Reikia rašyti taip, kaip gyveni. Tokia yra šiandieninė lietuvių literatūra.
Virginija Kulvinskaitė (Cibarauskė) – poetė, rašytoja, kritikė, gimė 1983 m. Vilniuje. Viena ryškiausių nūdienos lietuvių literatūroje. Daugeliui žinoma dėl savo išskirtinio stiliaus, braižo ir tembro. Viena iš nedaugelio Lietuvos rašytojų, nebandančių vaizduoti „dvasingos”, vesti renginių einanti su marškinėliais ir nutrintais džinsais arba lėliškomis suknelėmis. „Kai aš buvau malalietka” – antroji rašytojos knyga ir pirmasis jos prozos kūrinys. Poezijos knygą „Antrininkė” V. Kulvinskaitė išleido nemokamu elektroniniu formatu ir ribotu 30 egz. tiražu. Knyga įtraukta į Lietuvos kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką. Autorė yra apsigynusi literatūros daktaro disertaciją.
