„Aš tau sakau“ – romanas visoms išvažiavusioms ir visoms pasilikusioms.
Vaikystėje gyvenau „prie sienos“, o dabar – „už sienos“.
Mano gimtuosiuose Lazdijuose apsisukdavo autobusai – toliau nebuvo kur važiuoti, niekas neleido.
Išvažiavau, kur galėjau, – į Vilnių studijuoti žurnalistikos.
Daugiau kaip prieš dešimtmetį išvykau dar toliau – į JAV, Čikagą.
„Aš tau sakau“ – mano pirmoji knyga.
Norėjau, kad būtų lengva skaityti, kad džiugintų, kad būtų juokinga.
Taip ir bus: vieni juoksis, kiti verks.
Priklausomai nuo to, kaip skaitys.
Vilma Kava
Saulė – Lietuvoje, Vilniuje, Ada – JAV, Čikagoje. Geriausios draugės, kurių gyvenimas, regisi, jau niekuo nebegali nustebinti. Dvi visko mačiusios, vaikus užauginusios, vyrus palikusios ir pačios buvusios paliktos – tokios kaip daugelis mūsų. Lietuvoje jos drauge perėjo ugnį ir vandenį. Bet gyvenimas keičiasi, ir geriausia draugė dabar šypsosi Skype iš už Atlanto. Kas geriau supras ir palaikys, jei ne toji, kuriai gali papasakoti viską, nesvarbu, kad jos nėra šalia? Draugystė – didžiulė jėga, padedanti įveikti silpnumo akimirkas. Vienišumą, kai atrodo, kad likai viena pasaulyje, vaikai toli ir niekas tavęs nemyli. Naujos meilės ilgesį. Ir svetimos šalies kartumą bei žavesį, kai gyvenimą tenka išmokti iš naujo. Pusė Saulės ir Ados gyvenimo jau praėjo, o kitoje pusėje – kas? Rutina? Nuotykis, prasidedantis, kai nusišypsai nepažįstamam vyriškiui? Vienatvė, kai verki su vyno taure prie kompiuterio monitoriaus? Moterys rašo viena kitai tai, ko dažnai neišdrįstų pasakyti garsiai. Vieni metai, kurie keičia viską. Vilnius – Čikaga, iš širdies į širdį.
