Knyga „Savas svetimas dainius. Adamas Mickiewiczius lietuvių literatūros kanone (1883–1940)” skirta apmąstyti nevienareikšmiam Adamo Mickiewicziaus (1798-1855) statusui XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje besiformavusiame lietuvių literatūros kanone. Nors lenkakalbių Lietuvos romantikų grožiniai tekstai, Juozo Tumo žodžiais tariant, išmokė pirmuosius lietuvių inteligentus „gerbti savo praeitį ir mylėti dabartį”, vėliau pastariesiems tekęs uždavinys apibrėžti lietuvių nacionalinę kultūrą lėmė dilemą: ar minėtus kūrinius traktuoti kaip savą, ar kaip svetimą kultūrinį paveldą?
Kadangi Mickievvicziaus kūryba meninės vertės ir žinomumo aspektu yra reprezentatyviausia lenkakalbio istorinės Lietuvos paveldo dalis, todėl ir ginčai dėl to, kas vadintina ar priskirtina lietuvių literatūrai, neretai įsiplieksdavo vertinant būtent šio poeto kūrybą. Šiuo tyrimu kaip tik ir siekiu nustatyti, kokiais argumentais, prielaidomis ir kultūrinėmis praktikomis buvo paremtas Mickievvicziaus kūrybos (ne)priskyrimas lietuvių literatūrai.
