Ar lituanistikos ištakos nėra ten pat, kur ir lietuvių kalbos, tautosakos, seno pasakojimo, kreipiančio į istoriją, atsiminimo, peraugančio j atminties kultūrą? Ar lietuvių literatūrai lituanistikoje netenka svarbiausias vaidmuo – pačiu bendriausiu lygmeniu ji jungia istorinį lauką ir laiką, kalbą ir mentalinius siužetus. Kūrybinė energija smelkiasi į kalbos ontologiją, gyvi-na istorijos permąstymus; pritraukia kūrybinguosius.
Kūrybinis pradas lituanistikai (kaip ir apskritai humanistikai) itin svarbus: kiek gabių, kūrybingų lituanistų, tiek ir lituanistikos. Gero lygio kalbinėje kūryboje išlieka filologija; budi filologinis, galiausiai lituanistinis interesas. Ar Romualdo Granausko „Žodžio agonija” ir „Žodžio paglostymas” nepriklauso lituanistikai? Ar Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio eilėraščiai apie kalbą nepriklauso ir filologijai?
Kaip ir kokiu būdu bendruomenė gali jausti savo šaknis turinti, jei nedalyvauja kultūriniame gyvenime? Vyksta sunkiai suvokiamas procesas – ir likusieji Lietuvoje imame jaustis kultūriniais emigrantais. Gyvybė, taip pat ir kultūrinio, siauresne prasme – lituanistinio intereso gyvybė gali įplūsti tik gyvu keliu – vadinasi, meno, tikėtina, kad pirmiausia – kalbos meno, nes prigimtinės kalbos su šiuo menu esame ir prigimtiniu būdu surišti – su sena daina, su Maironiu, skaitomu ir giedamu.
