Serija: „Lietuvos valsčiai #11“.
Papilės apylinkėse žmonės gyveno jau vėlyvajame neolite. Arti vienas kito esantys du piliakalniai leistų teigti, jog Papilė, kuriantis Lietuvos valstybei bei kovų su Livonijos ordinu metu, galėjo būti nemažas ūkinis, karinis, administracinis bei religinių apeigų centras. Pirmasis Papilės (Pylene) paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose yra diskutuotinas, tačiau Papilės (Popillen) apylinkės tikrai minimos Hermano iš Vartbergės Livonijos kronikoje aprašytame 1339 metų žygyje į Žemaitiją.
XV–XIX a. pirmojoje pusėje Papilės dvaras priklausė Žemaitijos vyskupui. 1613 m. žemėlapyje Papilė (Popielany) žymima kaip miestelis. 1637 m. Papilėje buvo pastatyta parapinė mokykla.
Mokslinėje literatūroje Papilę išgarsino Ventos upės atodangose rastos juros periodo nuogulos, nuosėdos ir uolienos. Pas Papilės kunigą Ignotą Vaišvilą paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido Simonas Daukantas (šiame name 1986 m. buvo įsteigtas jo memorialinis muziejus). 1930 m. miestelio centrinėje aikštėje jam pastatytas skulpt. Vinco Grybo sukurtas paminklas. Papilėje visada vyko intensyvus kultūrinis gyvenimas, jos žemėje gimė literatūros tyrinėtojas Vincas Maciūnas, kunigas ir poetas Stasius Būdavas, rašytoja Sofija Ivanauskaitė (Lazdynų Pelėda), žodynininkas ir kalbininkas Chackelis Lemchenas ir kiti.
XX a. pirmojoje pusėje Papilė buvo valsčiaus, o antrojoje (ir dabar yra) – seniūnijos centras.
11-ojoje (dviejų dalių) „Lietuvos valsčių“ serijos monografijoje apžvelgiama Papilės apylinkių istorija nuo seniausių laikų, skelbiami išsamūs mokslininkų ir kraštotyrininkų straipsniai.
