Žmonės kalba, kad tiems, kurie nukeliavo į Indiją, kažkas atsitinka. Vieni ten veržiasi ieškoti prasmės, kiti rinkti nuotraukų savo feisbuko kolekcijai, kartais grįžta susiraukę – „ten nešvaru…”, o kartais – visam gyvenimui susirgę šia šalimi.Šios knygos autorė matė ir tradicinį, amžių glūdumas menantį kraštą, ir ties pamišimo ar nušvitimo riba atsidūrusius vakariečius. Ji lankėsi madingiausiuose Mumbajaus baruose ir garsiausiose šventyklose, ragavo Bolivudo aktorės darbo ir praktikuodama jogą ar kartodama šventas mantras braukė džiaugsmo ašaras, išmėgino įvairias alternatyviosios medicinos atšakas, gydėsi už pasakišką kainą įsigytu lydytu sviestu, nėrė į ezoteriką, žavėjosi sitaro melodijomis ir vėl grįžusi prie jogos juto bundančią Kundalini jėgą. Išmaišė visą šalį – nuo prieskoniais bei ajurvedos aliejais kvepiančio Trivandrumo iki „Mėnulio žemės” Ladake…”Vaivos Rykštaitės Indijos pasaka įtraukia kaip ir pati Indija. Spalvos, kvapai, garsai, emocijos ir išgyvenimai tiesiog liejasi per kraštus. Indiją ir savo nuotykius autorė aprašo taip detaliai ir vaizdžiai, kad viskas, kas bėgioja eilutėmis knygoje, pradeda šmėžuoti akyse: perpildyti traukiniai, išmaldos prašantys bekojai elgetos, karvių bandos gatvėse ir laisvėje atsidūrusi klajoklė, kuri nežino, ką su ta laisve veikti.”Dainius Kinderis, kelionių organizatoriaus „Magelano kelionės” įkūrėjas „Labai asmeniška ir netikėtai kitokia istorija apie Indiją. Nors šioje šalyje teko lankytis dešimtis kartų, skaitydama knygą joje pabuvojau darkart. Puikiai perteiktas indiškos dvasios pojūtis keliaujant su gardžiai cinišku požiūriu į tam tikrus rytietiško gyvenimo suvokimo principus. Įkvepiančios asmeninės įžvalgos, subtilus humoras, viskas papasakota – nuo bolivudiškos meilės istorijos iki miestų, kurie vakariečiams taip dažnai apsuka galvą.Rašytoja išties moka „nusiauti aukštakulnius” ir pasivaikščioti tikromis indiškomis gatvėmis.”Ingrida Navickaitė, kelionių organizatoriaus „Voyage-Voyage” generalinė direktorė „2008-aisiais pirmą kartą nusileidusi Delyje apie Indiją žinojau ne daugiau nei statistinis televiziją žiūrintis Lietuvos gyventojas. Todėl man svarbiausia atsiverti ir prisipažinti – taip, iš pradžių ir man jie atrodė keisti, egzotiški, nevalyvi, trenkti… Kloju viską, kaip buvo, dabar jau neteisdama nei jų, nei savęs, bet nieko neslėpdama – nei naivaus savo ribotumo, nei patirtų priekabių ir stebuklų. Kartais tai gyvas pasakojimas, nejučia virstantis į dienoraščio lapą, prie kurio dienos pabaigoje dar prisegamas laiškas mamai: „Linkėjimai iš Indijos, man viskas gerai”, kartais tai sapnas, meditacija, esė, kurių visų vienas tikslas – veiksmažodžių kratalynėje, traukinių dardėjime ir prisipažinimuose „atėjau, pamačiau, įsimylėjau”, lyg nuvyniojant šilkinio sario sluoksnius, atrasti žioplą turistę, paskui romantikę idealistę, išpuikusią avantiūristę, vakarietę, voro neišsigandusią bailę, jogę, cinikę. Galiausiai, nukritus visiems apdarams, tenka išmokti tiesiog būti ir matyti viską, kaip yra, bet neapsigauti Baltistano regione išgirdus vieną gentį tariant beveik lietuviškus žodžius…Jeigu žinočiau, kodėl ten ruošiuosi grįžti jau septintą kartą, man nebūtų reikėję rašyti šios knygos.” Vaiva Rykštaitė
