Be jokios aiškios priežasties atvykusi į Londoną, Lėja pasineria į atsitiktinių įvykių sūkurį. Vieną dieną ji kaip benamė klaidžioja didmiesčio gatvėse, kitą – apsigyvena su nepažįstamais žmonėmis apleistame name. Kartais ji valgo konteineriuose rastą maistą, kartais vaišinasi žąsų kepenėlėmis prabangiuose restoranuose. Per Lėjos patirtį atskleidžiami skirtingi Londono veidai – alternatyvus gyvenimo būdas skvotuose su bičiuliais, kurie įtartinais būdais mėgina pakeisti pasaulį. Ir visiška priešingybė – lėtas, skausmingas neįgaliųjų pasaulis, kurį mergina pamato įsidarbinusi slauge. Egzistuoja ir trečias, „normalus“, visuotinai priimtas gyvenimas. Visi jie turi savo scenarijų ir tam tikram vaidmeniui skirtą kostiumų komplektą. Slapyvardžiu pasirašanti autorė sako: „Iš tiesų esu dirbusi slauge. Vintažo pardavėja. Teisininko asistente. Valytoja! Mano papasakotos istorijos kadaise kažkam tikrai nutiko. Kažkas galbūt nutiko ir man.“
