Knyga „Apie pulką ir mergelę“ yra daugiau negu vieno žmogaus gyvenimo istorija. Praradimai ir atradimai, smetoniško tarpukario charizma ir kuriozų nestokoję karo ir pokario metai, anų laikų kultūrinės nuotaikos, Lietuvos kariškiai, inteligentija ir menininkai…
Atidariau duris. Už jų stovėjo trise: moteris ir du vyrai. Vienas vyras pusiau kariška uniforma, moteris ir antras vyras – civiliniais drabužiais. „Elena Ivanovna Nasvytis čia gyvena?“ – klausia rusiškai. „Čia, – linktelėjau, – bet jos nėra namie.“ – „Nesvarbu. Mes atėjom surašyt jūsų turto.“ Aš pasipiktinau. „Kaip tai surašyti? Sakau, kad mamos nėra namie.“ – „Užtat jūs esat.“ „O manęs irgi nėra!“ – atšoviau.
Sakykit, kas būtų išdrįsęs tuoj po karo taip įžūliai bendrauti su sovietų pareigūnais? Nebent ypač drąsus žmogus. Toji drąsuolė – Undinė Navytytė, anuomet dar visai jauna mergina.
Lietuvos radijo balsas, architektų brolių Algimanto ir Vytauto Nasvyčių vyresnioji sesuo knygoje „Apie pulką ir mergelę“ pasakoja savo vaikystės ir jaunystės istoriją, kuri prasideda nuo smetoniškos prabangos su sidabriniais stalo įrankiais ir „negardžiais“ bananais ir baigiasi badavimu ir kraupiais vaizdais, kai pakeliui į mokyklą mato kareivius, šaudančius į žmones, o mieste sklando slogios nuotaikos. Tačiau Undinės Nasvytytės gyvenimo istorija nėra slegianti kaip daugelyje memuarų apie karą. Žvelgiant paauglystės akimis, ir sulopyti drabužiai jai buvo gražūs, ir žmonės dažniau atrodė juokingi nei paniurę.
Kai buvau paauglė, mudvi daug kalbėdavom apie neteisybę pasaulyje, bet močiutė niekada nebuvo iš tų, kurios aimanuoja ir rauda. Jos knyga apie niūrius karo metų išgyvenimus yra sveiko pasaulio suvokimo ir gero humoro jausmo pavyzdys.
Elena Reimerytė
Undinės Nasvytytės anūkė
Undinė Nasvytytė – garsi Lietuvos radijo diktorė, aktorė, ilgametė bajorų sąjungos vadė, architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių sesuo. Autobiografinėje knygoje ji pasakoja apie nerūpestingą vaikystę, prabėgusią Vilkaviškyje, Dautarų dvare ir Vilniuje, apie nuostabius savo tėvus – Eleną Lukoševičiūtę-Nasvytienę ir Lietuvos kariuomenės medicinos pulkininką Kazį Nasvytį, apie kaimynus pulkininkus ir pulkininkienes, apie savo draugus, išdaigas, šventes ir paprastus žmones. 1941 m. birželį, kai suėmė Undinės tėvą ir išvežė į Rusijos lagerius, graži vaikystė baigėsi. Tad tai knyga ir apie sunkų karo laikotarpį bei sovietmetį, apvertusį aukštyn kojomis ne vienos lietuvių karininkų šeimos gyvenimą. Tai knyga apie praradimus ir atradimus, susitikimus su prieškario Lietuvos inteligentija ir menininkais. Šeimoje įskiepytos amžinos vertybės – tėvynės meilė, garbė, orumas – padėjo Undinei išlikti ištikimai savo įsitikinimams, būti stipriai net sunkiausių išbandymų metu, niekada neprarasti geros nuotaikos ir optimizmo.
