Markas Tvenas trimis savo knygomis, vaizduojančiomis vaikų pasaulį (jų buvo dar keletas, neprilygusių savo menine jėga pirmosioms), padėjo pamatus giliąja žodžio prasme grožinei realistinei vaikų ir paauglių literatūrai, pademonstravo, koks turi būti autentiškas vaiko paveikslas, kaip galima apsieiti be sentimentalumo, didaktikos. Priešingai, Markas Tvenas -sąmoningai antididaktiškas rašytojas. Jis tęsė savo bendraminčio, amerikiečio T. Oldridžo („Istorija apie blogą berniuką”, 1870) ir kitų autorių kūrybos apie blogus vaikus tradiciją. Tai buvo literatūrinis protestas prieš hipertrofuotą Č. Dikenso tradiciją (ją greičiausiai galbūt suvoksime iš Oliverio Tvisto – socialinių aplinkybių aukos, neregėtai doro, sąžiningo, besąlygiškai krypstančio į gėrį – paveikslo), kurios imitatoriai ėmė vaizduoti vaikus kaip angeliškas, sentimentalias, suaugusiuosius visiškai pranokstančias būtybes. Marko Tveno Tomas Sojeris – išdykėlio, maištautojo tipažas, blogo elgesio pavyzdys. Argi tik taip?
