Studijoje „Kruvinos žemės“ Timothy Snyderis pasakoja tris neatsiejamai susipynusias istorijas: apie Stalino terorą, Hitlerio holokaustą ir ne žydų tautybės žmonių bei karo belaisvių marinimą badu „kruvinose žemėse“. Žemės nuo Vidurio Lenkijos iki Vakarų Rusijos – Ukraina, Baltarusija ir Baltijos šalys -tapo siaubingų įvykių arena, neregėto istorijoje masinio smurto teritorija. Šiuose kraštuose nuo 1933-iųjų iki 1945-ųjų buvo nužudyta keturiolika milijonų ten gyvenusių žmonių. Bet nė vienas jų nebuvo veikiančios armijos kareivis. Dauguma jų buvo moterys, vaikai ir senoliai, nė vienas neturėjo ginklo; iš daugelio buvo atimtas visas turtas, įskaitant drabužius. Ir visi jie tapo ne tiesioginėmis karo, bet tikslingai žudančios Stalino ir Hitlerio politikos aukomis.
Kruvinos žemės plytėjo ten, kur gyveno dauguma Europos žydų, kur susikirto Hitlerio ir Stalino imperiniai planai ir kur savo pajėgas telkė Sovietų Sąjungos NKVD ir Vokietijos SS. Todėl ir dauguma žudymo vietų buvo kruvinose žemėse. Dažnai manoma, kad baisiausi dalykai XX a. dėjosi koncentracijos stovyklose, tačiau dauguma nacionalsocializmo ir stalinizmo aukų mirė ne jose – jie žuvo bado regionuose ir žudymo laukuose.
Po Antrojo pasaulinio karo milijonai atimtų gyvybių „dingo“ už geležinės uždangos ir tikrasis žudynių mastas bei reikšmė gerokai sumenko. „Kruvinos žemės“ atveria kraupius įvykius, nepagražintus ir be nutylėjimų; į Europos atmintį sugrįžta dingę patys baisiausi jos pusslapiai ir didžiausia moderniosios istorijos tragedija.
