„Europos“ siužeto pagrindą sudaro iš pažiūros kasdienis įvykis. Būrys Italijos universitetuose dirbančių užsieniečių dėstytojų (tarp jų – ir pagrindinis herojus) nusprendžia vykti į Strasbūrą ir Europos Teisingumo Teismui įteikti peticiją dėl, jų manymų, diskriminacinės Italijos švietimo sistemos politikos. Kad delegacija atrodytų solidžiau, jie įkalba kartu važiuoti ir būrį studentų. Italijoje kalbas studijuoja beveik vien merginos, taigi į autobusą netrukus įlipa trisdešimt jaunų studenčių…
Kiekvienas autoriaus gyvai piešiamas personažas – sudėtinga asmenybė, savaip suvokianti gyvenimą ir puoselėjanti skirtingus tikslus. Autobuso klegesyje susipina įvairiausios kalbos – nuo skambių frazių apie kertinius Europos dvasinius pamatus iki nešvankių, studentėms skirtų anekdotų.
Pagrindinis herojus nuolatos kovoja su prieštaringais jausmais savo buvusiai meilužei – ji taip pat važiuoja šiuo autobusu, nors jie skausmingai išsiskyrė prieš dvejus metus. Atrodo, kad jis į šią kelionę, kurios oficialiu tikslu nėmaž netiki, sutiko važiuoti vien tam, kad įrodytų sau, jog gali ramiai būti šalia jos, ir kad visa buvusi dvasinė trauma jau praeityje. Tačiau po truputį pradeda aiškėti, kad įvairūs jausmai jai niekur nedingo, o priešingai, kaip tik jie diktuoja bene kiekvieną herojaus sprendimą ar poelgį ir visai neaišku, kuo tai baigsis, nes emocijos visa labiau kaista.
Su be galo subtiliu humoru parašyta knyga verčia susimąstyti, koks didelis neatitikimas egzistuoja tarp oficialiai skelbiamų tikslų, kalbų, reikalavimų ir tikrosios veikėjų dvasinės būsenos, troškimų bei jausmų; kaip smarkiai subjektyvūs asmeniniai išgyvenimai gali pakeisti visos grupės sprendimus ar poelgius ir, priešingai, – koks stiprus yra standartizuotas visuomenės mąstymas ir kaip jis priverčia individą užgniaužti savo tikruosius jausmus ir „eiti su visais“.
