Jaroslavas Melnikas — Dangaus valdovai
„Čia, kalnuose, vis dar buvo vasara, nors ir ne tokia karšta kaip apačioje. O ten, vis taip pat toli kaip ir anksčiau, baltavo negyvos viršukalnių grandinės, į dangų keldamos savo veržlias keteras. Retkarčiais sustodavau ir, pridengęs akis nuo saulės, žiūrėdavau į jas: tarsi būčiau jautęs, kad ten – mano pradžia, mano gyvenimas, mano pabaiga.” Jis… Skaityti toliau »