Φαρμακσν ‒ senosios graikų kalbos žodis, reiškiantis ir vaistą, ir nuodą. „Poezija ‒ tai psichotropinis vaistas“, ‒ teigia eilėraščių rinkinio „Užrašai ant receptų“ autorius Tadas Žvirinskis. Ar reikia šiam vaistui recepto? Ar jį išrašyti turi pats autorius? Ir ar išvis reikia žmogui tapti pacientu, t. y. skaitytoju? Be abejo ‒ jei tik jis pasiryžęs rizikuoti ir akis į akį susitikti su šiame rinkinyje transformuota gyvenimo kasdienybe.
„Užrašai ant receptų“ ‒ tai įdėmus ir pašaipus žvilgsnis į save: netobulą ir senstantį, šiek tiek pagiringą, gal todėl taip drąsiai maknojantį per istorijos įspaudais paženklintą Vilnių, vis pasikalbantį ne su kuprotais angelais, bet su amžininkų tekstais, ir žinantį, kad mirti geriausia vasarą, nes tada „žemė lengva ir gėlės pigios“.
Kuriantį ironiškas eiles, kurių skaitymo malonumas ne visada baigiasi orgazmu, nes kartais užtenka tik lengvo it voratinklis pojūčio, kad būta tos akimirkos, kai protas nuskaidrėja ir be psichotropinių vaistų.
