Daugelis yra girdėję apie „Skambutį“ ir istoriją apie vaizdajuostę, kurią pažiūrėjus suskamba telefonas ir paaiškėja, kad gyventi liko 7 dienos. Nors „Spiralė“ bus įdomi ir tiems, kurie neskaitė „Skambučio“, jos veiksmas prasideda netrukus po įvykių, kuriais baigėsi ši šiurpi istorija.
Sūnaus vis dar gedintis Micuo Andas ir jo studijų laikų draugas Riudzis susitinka neįprastomis aplinkybėmis…Andas- teismo medicinos ekspertas ir Riudzis atkeliauja tiesiai ant jo skrodimų stalo. Lyg to dar būtų maža, skaičiai ant laikraščio skiautės, išlindusios iš siūlės jo pilve, lengvai iššifruojami į vieną daug sakantį žodį: S-K-A-M-B-U-T-I-S…
Subtiliai paskanindamas tekstą japoniškomis detalėmis, K. Suzukis talentingai kuria įtraukiančią, o drauge nejaukią ir bauginančią atmosferą, vadinamąjį „miesto siaubą“. Vienas iš paslaptingiausių japonų Stiveno Kingo sugebėjimų- paprastus dalykus paversti gąsdinančiais. „Spiralėje“ siaubo meistras žengia dar toliau, siūlydamas sužinoti, kaip mūsų kūne veikia paslaptingasis virusas, kuriuo užsikrėtusieji per vaizdajuostę teišgyvena 7 dienas.
Sakoma, kad siaubo literatūrai K. Suzukis suteikė naują kvėpavimą. Pats rašytojas tvirtina nemėgstantis siaubo filmų ir romanų. Jis kuria improvizuodamas. Pavyzdžiui, parašęs daugiau nei 200 „Skambučio“ puslapių, žvilgsniu užkliuvo už vaizdajuostės ant stalo… Kitkas- jau istorija.
Kodėl jo knygos ir filmai tapo tokie fenomenaliai populiarūs net tarp merginų, kurios nėra didžiausios šio žanro gerbėjos? K. Suzukis sako: „Mano knygose nėra kraujo. Labiausiai mus gąsdina ne kraujas. Labiausiai mus gąsdina mūsų vaizduotė“.
