Tai retos elegancijos romanas, puikiai išlaikantis juoko ir graudulio pusiausvyrą, nes ironija ir yra raktas į bet kokį išsigelbėjimą.
Suvokiu, kad išgyvenau, ir tikriausiai dar turėčiau ką nors nuveikti su man likusiu gyvenimu.
Galima išgyventi nutrenktam žaibo, ant kūno gali net nelikti žymių, bet viduje visiems laikams pasikeiti. Šio romano veikėjai ir yra nutrenktieji: nuo tada, kai juos nutvilkė mirtis, gyvenimas tapo visiškai nenuspėjamas.
Gyvenimas moka būti užsispyręs, Vera tai puikiai supranta. Kai ji sužino darsyk susirgusi (ta pačia liga, kuri nusinešė jos motinos ir kelių kitų giminės moterų gyvybes), prireikia kur kas saugesnio uosto nei mylimasis Frankas, sugebėjęs išgriūti nuo panikos priepuolio per jos vizitą pas onkologą. Tad geriausia – grįžti į vaikystės namus, kuriuose ilgus metus vienas pats gyvena jos tėvas.
Kietakaktis Veros tėvas Zenas, užuot tvinksinčią koją parodęs gydytojui, mieliau visus metus šlepsi nuklaipytais batais. Permaininga aštroko būdo dukra ir burbeklis aštrialiežuvis tėvas su ta rupūčke skaudama koja – jie abu serga, ginčijasi ir gainiojasi, o vienas kitam padeda daugiau kikendami nei verkdami. Vis dėlto kaip tik tėvo namuose Vera aptinka keliasdešimt smulkiai prirašytų jo sąsiuvinių. Nejaugi penkias klases baigęs Zenas parašė romaną?
Intensyviais, šmaikščiais, itin tikroviškais dialogais ši knyga pasakoja apie atkaklumą ir stiprybę, nesulaikomą ryžtą pabėgti, pažeidžiamumą ir skausmą, paveldėtų nelaimių svorį ir rašymą – ne kaip pasirinkimą, o kaip po kojomis tekančią upę.
