Serija: „Lietuvos valsčiai #13“.
Širvintų rajono Musninkų, Kernavės ir Čiobiškio seniūnijos maždaug atitinka tą teritoriją, kurią iki 1950 m. užėmė Musninkų valsčius. Šio regiono garsiausia vietovė – Kernavės gyvenvietė su savo piliakalniais, kurie kovoje su kryžiuočiais sudarė svarbų gynybinį kompleksą Vilniaus prieigose, o IV a. pabaigoje patyrė ir hunų antpuolį. Savo praeitimi taip pat įdomios Musninkų, Čiobiškio, Lapelių, Ardiškio, Vindeikių, Vinkšnabrasčio, Pamusių, Pigonių ir kitos vietovės, išsidėsčiusios prie Neries, Širvintos ir Musės upių ar jų tarpupių aukštumėlėse. Ir kitų buvusio Musninkų valsčiaus vietovių praeitis susijusi su istorinėmis asmenybėmis ir įvairiausiais įvykiais. Visus juos aprašyti vienoje knygoje, kurioje apžvelgiami taip pat su gamta, kalba, etnine kultūra susiję dalykai ir temos, net neįmanoma. Be to, tai pirma „Lietuvos valsčių“ serijos knyga, kurioje aprašoma net trijų seniūnijų (iki 1995 m. – apylinkių) vietovių praeitis ir dabartis. Ši mokslinės kraštotyros monografija – tai ir savarankiška knyga, ir 2000 m. išleistos knygos „Širvintos“ tęsinys apie Širvintų krašto dalį, kuri anksčiau priklausė Musninkų valsčiui.
Kernavėje, jos, Musninkų ir Čiobiškio apylinkėse gyvenviečių būta akmens amžiuje. Įtvirtinta gyvenvietė Kernavėje buvo jau prieš Kristų, tačiau ši vietovė rašytiniuose šaltiniuose paminėta tik 1279 m., kai ji buvo didesnis miestas nei tuometinis Vilnius. Galbūt 1253 m. Kernavėje, vienoje iš didžiojo kunigaikščio rezidencijų, buvo karūnuotas ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas. XVI a. Kernavė – jau tik apskrities ir valsčiaus centras, pažymėtas ir 1613 m. LDK žemėlapyje. Už praeities šlovę 1792 m. miesteliui dar spėta suteikti Magdeburgo teises ir herbą, o XIX a. ūgtelėjo grakščia kaip gulbė bažnyčia pasidabinę Musninkai. Prekybinių kelių kryžkelėje buvęs Čiobiškio miestelis, stelbiamas Jonavos ir Širvintų, į didesnę gyvenvietę neišaugo. XX a. Musninkų valsčius patyrė daug nuostolių dėl 1919–1920 m. bolševikų ir Lenkijos intervencijų (atsidūrė prie demarkacijos linijos su okupuota Rytų Lietuvos dalimi), per sovietų ir nacių okupacijas. 1944 m. valsčius tapo Lietuvoje vienu iš svarbiausių antisovietinės kovos židinių.
Knygoje nemažai musninkiečių ras savo artimųjų, gyvenusių XX a. pirmojoje pusėje, pavardes ir su jais susijusių faktų. Kiti skaitytojai ras ne tik kraštotyrai, pažinimui, bet ir mokslinei istoriografijai svarbių straipsnių, naujų faktų ir juos apibendrinančios analizės bei išvadų.
