Romane aprašomų įvykių centre – pirmosios ekspedicijos skridimas į Centauro žvaigždyną gigantišku kosminiu laivu, simboliškai pavadintu „Gėja“ (graikiškai „Žemė“). Tačiau „Gėja“ autoriui reikalinga ne tam, kad, piešdamas jos kelionę, pateiktų skaitytojams naudingų astronomijos žinių ar pažertų patrauklių nuotykių pluoštą. „Gėja“ – tik Žemės dalelė, mažytis būsimosios visuomenės narvelis.
Romanas „Magelano Debesis“ – ne nuotykių knyga griežta to žodžio prasme. Tai greičiau psichologinis ir filosofinis kūrinys. Todėl jį galima pastatyti greta tokių knygų, kaip Herberto Velso „Žmonės-dievai“ ir „Ateities paveikslas“ bei I. Jefremovo „Andromedos Ūkai“.
Parodydamas puikų mokslo ir technikos suklestėjimą – automatikos, kibernetikos, informacijos teorijos (tam skirtas įdomus knygos skyrius „Trionai“) – autorius nedėsto skaitytojams mokslinių problemų, nepasakoja apie nuostabių ateities mašinų struktūras. Jam visa tai tik didingas romantinis fonas, kuriame jis drąsiais štrichais piešia XXXII amžiaus žmones ir jų santykius.
