Nepaprasta istorija apie draugystės galią ir savęs pažinimą.
Kai mama nupasakodavo situaciją, turėdavau jai pritaikyti emociją. Ką reikia pajusti, kai kas nors paduoda skanių valgių? Teisingas atsakymas – džiaugsmą ir padėką. Ką reikia pajusti, kai kas nors įskaudina? Pyktį. Maždaug taip.
Jundžė kitoks nuo gimimo. Jis nejaučia emocijų – nei džiaugsmo ar liūdesio, nei pykčio ar baimės, jo veido išraiška visada išlieka tokia pati. Tiesą sakant, Jundžė kitiems dažnai atrodo panašesnis į robotą nei žmogų. Tai lėmė aleksitimijos sutrikimas – neišsivystę migdoliniai kūnai, atsakingi už emocijų reguliavimą.
Jaunuolis neturi draugų, tačiau motina su močiute daro viską, kad užtikrintų Jundžei kuo saugesnį ir geresnį gyvenimą. Nediduko jų buto sienos nukabinėtos rašteliais, primenančiais, kada Jundžė turėtų nusišypsoti, kada tarstelti „ačiū“, o kada – nusijuokti.
Vieną dieną viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir šešiolikmetis Jundžė, neturintis socialinių įgūdžių, lieka vienas. Nusprendęs pats vienas prižiūrėti šeimos knygyną, jis stengiasi gyventi normalų gyvenimą – tokį, kokio jam linkėjo mama.
Vis dėlto Jundžės gyvenimą ir vėl supurto – šįkart naujas bendraklasis Konis. Sakoma, kad Konis – tikras mafiozas, prisidirbęs visko, gal tik dar nieko nenužudęs. Ir Jundžė tampa jo auka. Tačiau paradoksas: laikui bėgant tarp jaunuolių užsimezga ryšys – karštakošis Konis viliasi iš abejingo Jundžės išmokti kontroliuoti emocijas, o Jundžė tikisi pasimokyti iš Konio, kaip jausti. Abu atstumtieji, vienišiai ir keistuoliai supranta turį daugiau bendro, nei būtų pagalvoję. Pažindami vienas kitą, jie sykiu ima geriau pažinti ir patys save.
Jundžės gyvenime atsiradus naujiems žmonėms – įskaitant ir Torą, merginą iš mokyklos, – atsiveria jaunuoliui dar nepažįstamas pasaulis. Po truputį ir jo paties viduje kažkas ima keistis. Vis dėlto tikrasis iššūkis Jundžės dar laukia priešakyje.