Metai bėga kaip smėlis laikrodyje, kol galiausiai išbyra paskutinės smiltelės. Gyvenimas mums suteikia daug progų. Tos, kurias išnaudojame, tampa prisiminimais ir tarsi dulkės nusėda mūsų atminties lentynose. Tačiau ką iš prabėgusių dienų verta atsiminti, o ką verčiau nustumti užmarštin? Sofia Lundberg siūlo atsiversti „Raudoną užrašų knygelę“ ir atgaivinti vienos moters, senosios švedės Dorės, gyveno istoriją.
Senolė, sulaukusi 96 metų amžiaus, gyvena viena savo bute Stokholme. Nors ją retai kas aplanko, džiaugsmo jai suteikia internetiniai pokalbiai su dukterėčia Džene – vienintele Amerikoje gyvenančia giminaite. Bendravimas su ja grąžina Dorę į jaunystės dienas ir džiugiai paįvairina jos kadienybę.
Kadaise, kai Dorė buvo dešimties metų, tėtis jai padovanojo užrašų knygelę. Joje ji visą gyvenimą žymėjosi sutiktus žmones, įvykius, tuos, kuriuos mylėjo ir tuos, kurie įskaudino. Dabar, atsivertusi ją, Dorė mato daugybę išbrauktų vardų – tie žmonės jau iškeliavę anapilin. Dorė jaučia vis didesnį norą imti rašiklį ir užrašyti savo atsiminimus. O jų būta įvairiausių – nuo pirmojo tarnaitės darbo Švedijoje ir modelio karjeros ketvirtojo dešimtmečio Paryžiuje iki pabėgimo į Manheteną Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.
Madam Serafin, dailininkas Gesta, sesutė Agnesė ir gyvenimo meilė Alanas – kur jie dabar? Kaip susiklostė jų gyvenimo istorijos, kur juos nubloškė likimas? Šie apmąstymai paskatina Dorę rašyti. Jos atsiminimai – tai brangiausias turtas, kuriuo ji nori pasidalinti su kitais. Ypač su Džene, kuriai Dorės mintys ir gyvenimo pavyzdys gali padėti įveikti slegiančius vaikystės atsiminimus, sužinoti giminės paslaptis ir drąsiai kurti savo gyvenimo istoriją.
