Romane “Skaičiai” “naujasis rusas” Stepanas Michailovas nuo pat vaikystės įtiki “laimingų” ir “nelaimingų” skaičių magija ir šios nuostatos su šizofrenišku atkaklumu laikosi visą gyvenimą, kurio branda sutampa su vadinamąja “pirminio kapitalo kaupimo” Rusijoje epocha. Mažasis Stiopa, stichiškas pitagorietis, dar ankstyvoje vaikystėje ima garbinti skaičių 7, bet kai šis jam niekaip neatsako ir neparodo jokių atsidėkojimo ženklų, savo laiminguoju skaičiumi pasirenka 34 (trijų ir keturių suma yra septyni). Jis sukuria ištisą su šiuo skaičiumi susietų ritualų kompleksą, net aukštąją mokyklą studijoms pasirenka tą, kurią randa 34-ame žinyno puslapyje… Vėliau “laimingasis” skaičius padeda Stiopai sėkmingai plėtoti kompiuterių verslą, paskui valdyti nedidelį banką. Tačiau sklandžiai suktis asmeninio gyvenimo ir verslo ratams trukdo nuolat į juos besiveliantys “nelaimingieji” skaičiai, ypač veidrodinis Stiopą globojančio skaičiaus antipodas 43. Juolab kad pastarasis, giliu Stiopos įsitikinimu, atstovauja pagrindiniam jo konkurentui, panašaus “kišeninio” bankelio valdytojui Srakandajevui. Stiopa visas savo pastangas sutelkia kovai su juo ir per šią kovą prieina prie visiško savo finansinio ir dvasinio bankroto. Mat abu priešininkus veikiau “globoja” ne skaičiai, o mafijos struktūros, kuriose pirmuoju smuiku griežia buvusio KGB, o dabar FSB (liet. FST – federalinės saugumo tarnybos) karininkai. Pasitelkęs postmodernią stilistiką, autorius groteskiškai atskleidžia mūsų dienų Rusijos socialinius pokyčius lydinčią žiaurią kovą už būvį, karjerizmą, moralinį nuosmukį, seksualinius kompleksus ir iškrypimus.
