Knygoje „Rytoj mane nužudys” bandoma atskleisti, kokios priežastys V. Vaitiekaitytę su V. Lietuvninkaite pastūmėjo į šį precedento šalyje neturintį nusikaltimą ir kanibalizmą.
2011-ųjų liepos 14-ąją Šiaulių S. Šalkauskio gimnazijos moksleivės Viktorija Vaitiekaitytė (18 m.) su Viktorija Lietuvninkaite (18 m.) atsiviliojo į spąstus tuščiame bute ir iš pasalų nužudė savo bendramokslę Nedą Račkauskaitę (17 m.). Po to abi Viktorijos aukos kūną pasimėgaudamos mėsinėjo, supjaustė ir išmėtė įvairiose didmiesčio vietose. Negana to, „juodosiomis kanibalėmis” pramintos žudikės žmogienos pasidėjo į šaldytuvą ir ruošėsi ją valgyti.
Įžanga
Kelerius metus dirbdamas Kriminalinės policijos inspektorium ir iškart po to – beveik ketvirtį amžiaus – žurnalistu, mačiau šimtus pačių žiauriausių, keisčiausių ir beprasmiškiausių nusikaltimų. Tačiau žmogžudystę, įvykdytą 2011-ųjų vasarą, nė kiek neperdėdamas laikau pačia žiauriausia mano matyta piktadaryste. Beje, taip manau ne tik aš, bet ir daugelis Šiaulių teisėsaugos pareigūnų, net veteranų.
2011-ųjų vasarą dvi maištaujančios (nežinia prieš ką) Šiaulių S. Šalkauskio gimnazijos moksleivės Viktorija Vaitiekaitytė (18 m.) su Viktorija Lietuvninkaite (18 m.) ne tik be jokios rimtos priežasties atsiviliojo į spąstus ir atėmė gyvybę savo bendramokslei septyniolikmetei Nedai Račkauskaitei, bet ir nedelsdamos supjaustė, išniekino kūną, išmėtydamos jį įvairiose miesto vietose.
Kuo šis nusikaltimas ypatingas, kad apie jį reikėjo parašyti knygą?
Žmogžudyste Lietuvoje nieko nenustebinsi. Vertinant pagal jų skaičių esame viena agresyviausių tautų Europos Sąjungoje. Pasak statistikos, 100 000 Lietuvos gyventojų kasmet nužudoma net iki 8 žmonių, o tai net 10 kartų daugiau nei ramiausiose, mažiausiai smurtaujančiose šalyse, pavyzdžiui, Austrijoje, kur tas pats koeficientas nesiekia nė vieneto. Išsireiškiant vaizdžiau, mūsų gimtinėje praktiškai kasdien (!) kažkuriam vienam mūsų tautiečiui piktavalis atima gyvybę. Jei kuri nors para (lietinga ar speiguota) pasitaiko be kraugeriško smurto, tai per šventes lavonų vežiotojai vos spėja suktis…
Moterys, o ypač jaunos merginos žudo gerokai rečiau, tačiau „moteriška” žmogžudyste mūsų šalyje irgi nenustebinsi. Štai trečiojoje knygos dalyje kaip tik pasakoju apie Naujojoje Akmenėje įvykdytą lyg ir panašią žmogžudystę: dvi septyniolikmetės moksleivės ir vienos jų trylikametė sesuo į pasalą sode atsiviliojo tos pačios mokyklos moksleivę Kristiną, kurią pasmaugė ir kūną įmetė į šulinį. Už ką? Priežastis labai moteriška – samprotaudama dar infantilia, vaikiška logika, tik pasirinkusi ciniškiausią suaugusiųjų metodą, merginų trijulė keršijo Kristinai už apkalbas ir pašaipas.
V. Vaitiekaitytės su V. Lietuvninkaite žmogžudystė pranoksta bet kokius anksčiau įvykdytų nusikaltimų rėmus ne tik tuo, kad žudikės neturėjo aiškaus motyvo žudyti. Baisiausia, kad jos ne tik supjaustė, išniekino aukos kūną, bet
ir atšvęsdamos įvykį ketino jį valgyti (o gal ir valgė?). Tokio šiurpaus poelgio nebuvo ne tik nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, bet ir, atrodo, visoje netrukus antrąjį šimtmetį pradėsiančios Lietuvos Respublikos istorijoje.
– Jei teisingai supratau jūsų pasakojimą, tai V. Vaitiekaitytė su V. Lietuvninkaite po pirmojo nusikaltimo tikriausiai nebūtų sustojusios. Žinoma, kategoriškai negalima to teigti, bet žudikams maniakams būdingų bruožų jos turi daugiau nei užtenkamai! – knygos autoriui parašė Maskvoje gyvenantis medicinos mokslų daktaras, psichiatras Michailas Vinogradovas.
M. Vinogradovas yra parašęs pusantro šimto mokslinių darbų, daugiausiai apie polinkį žudyti turinčias asmenybes, maniakus – serijinius žudikus bei žmogaus elgesį kritinėse situacijose.
Sunku būti ginčytis su šio eksperto nuomone. V. Vaitiekaitytei su V. Lietuvninkaite iš tikro labiau rūpėjo ne nusikaltimo motyvas, dėl kurio, pamatysime knygoje, jos sau daug nekvaršino galvų, o viliojo ir masino pats žudymo procesas, link kurio jos kryptingai, tik aplinkiniams nepastebimai, judėjo mėnesių mėnesiais. Teisme klausydami ekspertų išvadas, ką abi Viktorijos, kurioms jau prilipo „juodųjų kanibalių” pravardės, po žmogžudystės išdarinėjo su peiliais ir pjūklais, žmonės teismo salėje šiurpo ir raudojo.
Jei tomis liepos dienomis N. Račkauskaitė būtų, kaip svarstė, išvykusi su tėvu, labai tikėtina, kad „juodosios kanibalės” į savo bunkerį būtų atsiviliojusios kitą jauną žmogų. Atsiviliojusios kaip reikiant pakankinti. Kaip pačios svajojo, kad „auka šliaužiotų keliais palei kojas, maldaudama pasigailėti, bet negalėtų to padaryti… užsiūtomis lūpomis”.
Štai dėl ko parašiau šią knygą – kad visuomenė sužinotų tai, kas netilpo į nuosprendį. Visų pirma -kokios asmenybės problemos, psichologinės prie-žastys, auklėjimo spragos V. Vaitiekaitytę su V. Lietuvninkaite pavertė tokiais „monstrais”, kas abi Viktorijas siejo su Satanistų filosofija. Bei apie kitus daly-kus, kuriuos V. Vaitiekaitytė su V. Lietuvninkaite nuslėpė tiek nuo kriminalistų, tiek nuo psichologų.
