„Trys sekundės dangaus“ – Nacionalinės premijos laureato, poeto, dramaturgo ir eseisto Sigito Parulskio romanas, lietuvių literatūroje naujai nuspalvinęs kartos sąvoką, naujai interpretavęs ir atskleidęs homo sovieticus patirtį.
„Gydytojai sako, jog tai kartų problema. Vienos kartos žiūrėdamos į jūrą mato Dievą, kitos girdi simfoninę muziką, Bacho fugas, dar kitos regi moterį, Afroditę, begalybę, amžinybę, nirvaną ir kitokį poetinį šlamštą. Karta, į šį pasaulį išstumta apytikriai septintajame dešimtmetyje, nors laikas ir neturi ypatingos reikšmės, nemato nė velnio.“
Romano meninis pasaulis – „alkoholiu varoma laiko mašina“: karinė patirtis, perteikta asociatyviai, fragmentiškai, štrichais – per kvapą, atmintyje įsirėžusią detalę, emocinį impulsą, charakteringas dialogų nuotrupas.
Romano veikėjas – amžinoje nesvarumo būsenoje: esantis tarp kartų, turėjusių savo muziką, savo stabus, supratimą apie tėvynę, meilę, pinigus, šeimą, atsakomybę – šis neturi nieko. „Visa, ką jis turi, tai tarpas“ – tarp dangaus ir žemės, laisvo kryčio ir skrydžio, košmaro ir realybės, vyro ir žmogaus, angelo ir moters. Dar jis turi savo atmintį, prisiminimus, po kuriais kartais gali pasislėpti nuo savęs. Jo realybė deformuota – žmogus be savybių, be veido. Jo vienatvė beribė: ,,kad „bent knarkimą kas nors įjungtų, kosulį ar kojos kasymąsi.“
Leitmotyvu skambantys varpai sandėliais paverstose bažnyčiose – this is the end… my only friend…
„Gydytojai sako, jog tai kartų problema. Vienos kartos žiūrėdamos į jūrą mato Dievą, kitos girdi simfoninę muziką, Bacho fugas, dar kitos regi moterį, Afroditę, begalybę, amžinybę, nirvaną ir kitokį poetinį šlamštą. Karta, į šį pasaulį išstumta apytikriai septintajame dešimtmetyje, nors laikas ir neturi ypatingos reikšmės, nemato nė velnio.“
Romano meninis pasaulis – „alkoholiu varoma laiko mašina“: karinė patirtis, perteikta asociatyviai, fragmentiškai, štrichais – per kvapą, atmintyje įsirėžusią detalę, emocinį impulsą, charakteringas dialogų nuotrupas.
Romano veikėjas – amžinoje nesvarumo būsenoje: esantis tarp kartų, turėjusių savo muziką, savo stabus, supratimą apie tėvynę, meilę, pinigus, šeimą, atsakomybę – šis neturi nieko. „Visa, ką jis turi, tai tarpas“ – tarp dangaus ir žemės, laisvo kryčio ir skrydžio, košmaro ir realybės, vyro ir žmogaus, angelo ir moters. Dar jis turi savo atmintį, prisiminimus, po kuriais kartais gali pasislėpti nuo savęs. Jo realybė deformuota – žmogus be savybių, be veido. Jo vienatvė beribė: ,,kad „bent knarkimą kas nors įjungtų, kosulį ar kojos kasymąsi.“
Leitmotyvu skambantys varpai sandėliais paverstose bažnyčiose – this is the end… my only friend…
