Apie Sigitą Gedą profesorė Viktorija Daujotytė yra pasakiusi – tas, kuris tamsiausiai sutemsta ir kuris šviesiausiai nušvinta. Nors tai sakyta labiau apie S. Gedos poeziją ir asmenybę, posakis puikiai tinka ir poeto eseistikai – kaip jis pats vadino, dienoraščiams ir tyrinėjimams. Nebūtų klaidos pasakyti, kad tai – tekstai, kuriuose S. Geda giliausiai permato ir plačiausiai permąsto. Į dienoraščius ir tyrinėjimus sugula mūsų kasdienybės, nesenos istorinės praeities ir amžinųjų dalykų – menų, tikėjimų, egzistencinių klausimų – komentarai.
Sigitas Geda, pats būdamas pirmo ryškumo lietuvių literatūros ir kultūros žvaigždė, šiuose raštuose sąžiningai dirba ir kultūros laidininko darbą, skaitytojams primindamas kitus iškilius kūrėjus, svarbius įvykius, mokydamas atrasti smulkiausiuose gyvenimo fragmentuose didžiąsias egzistencijos tiesas. Ir, kas itin vertinga šiandieninėje knygų gausoje, – užrašydamas sudėtingus ir gilius dalykus paprasta, daugybei žmonių suprantama kalba.
„Žalieji pergamentai” – tai ne atskira S. Gedos eseistikos knyga, o tęsinys šio pobūdžio raštų, jau sugulusių į knygas „Žydintys lubinai piliakalnių fone” (apdovanota G. Petkevičaitės-Bitės premija), „Adolėlio kalendoriai”, „Vasarė ajero šneka”, „Žydinčių bulvių sapnai”, „Pražilę varnėnai”. Į „Žaliuosius pergamentus” sudėti tekstai, rašyti 2006 metais. Šie dienoraščiai išsiskiria skvarbiu vieno svarbiausių Lietuvos poetų žvilgsniu į mūsų kasdienį gyvenimą, kultūrą, politiką, istoriją. Knyga sudomins ne tik poeto talento gerbėjus, bet ir įdomių įžvalgų, poetinių minčių ieškančią auditoriją.
