Deja, Elizabet negalėjo neprisipažinti, kad jos santykiai su Sebastijonu nebuvo panašūs į brolio ir sesers draugystę. Tam turėjo rimtu priežasčių. Juk dar Briarvude ne kartą galvojo, jog dėl keistai susiklosčiusio vedybinio gyvenimo nenorėtų tapti suvytusi, pikta, nelaiminga moteris. Kad taip neatsitiktų, jai reikėtų kažko, panašaus į Sebastijaną arba net jo paties. Tik šitaip Bet galėtų pasijusti jauna, laiminga… ir retsykiais nelabai rimta!
Rafaelis pirmą sykį gyvenime suvokė, jog moteris gali teikti ne tik fizinį malonumą. Jis mylėjo Bet šypseną, akių spindesį, grakščius judesius. Tačiau dar nesiryžo lemtingam žingsniui. Bijojo jos išdavystės. Nelaimingoji popietė Naujajame Orleane neišblėso iš atminties.