Serija: „II Pasaulinis karas #54“.
Vargu ar iš itališkojo Pietų Tirolio kilęs autorius S. de Giampietro tikėjosi, kad 1940 m. išvykęs gyventi į Vokietiją ir pareiškęs norą tarnauti kariuomenėje pateks į įslaptintą diversantų – „brandenburgiečių” būrį, rengiamą itin atsakingoms ir pavojingoms operacijoms. Šie specialią atranką perėję kariai pratinti žaibiškai orientuotis bet kurioje situacijoje, jie išmanė sprogdinimo ir išminavimo darbus, mokėjo elgtis ne tik su savo, bet ir su užsienio gamybos ginkluote. Veikdami puolančių Vermachto pajėgų smaigalyje, priešo šalies kariuomenės uniformomis dažnai vilkėję „brandenburgiečiai” užimdavo tiltus ir kitus svarbius objektus, o paskui stengdavosi juos išlaikyti iki atvykstant saviškiams. Vilkėti karinėmis priešo uniformomis draudė tarptautinė karo teisė, todėl patekusiems į nelaisvę „brandenburgiečiams” grėsė sušaudymas vietoje.
Autoriui teko kovoti Jugoslavijoje ir Graikijoje, Lietuvoje (Josvainiuose, Kėdainiuose), Latvijoje ir Rusijoje. Kai kurios „brandenburgiečių” operacijos aprašomos ypač detaliai, pateikiamos jų schemos.
