Indų kilmės amerikiečių rašytojos Sejal Badani „Istorijų pasakotojos paslaptis“ – romanas apie moters kelionę į Indiją ir į šeimos istoriją.
Viskas, ko trokšta žurnalistė Džėja – tai emocinio artumo jausmas, kurio ji nepatyrė vaikystėje. Imigrantų iš Indijos šeimoje gimusi moteris niekad neįveikė ją ir motiną skiriančios prarajos, todėl visuomet svajojo apie savo vaiką. Tačiau likimas negailestingas – Džėja patiria trečią persileidimą. Ir ji, ir jos vyras supranta, kad jų santuoka, greičiausiai, pasmerkta.
Aplankiusi tėvus, Džėja sužino, kad Indijoje miršta jos senelis – jis nori perduoti Džėjos motinai Lenai dovaną. Skausminga praeitis neleidžia Lenai grįžti į gimtąją šalį, todėl į kelionę leidžiasi Džėja – galbūt tai bus proga daugiau sužinoti apie šeimos praeitį ir pabėgti nuo patirto sielvarto…
Indijoje Džėją pasitinka ištikimasis senelės tarnas Ravis, kuris, prieš perduodamas senelio palikimą, nori papasakoti jai istoriją. Jo pasakojimas iš nebūties prikelia Džėjos šeimos praeitį, kurios epicentre – senelė Amiša. Britų valdomoje Indijoje jai buvo lemta tapti žmona ir gera motina, tačiau ji siekė kur kas daugiau – neeiline vaizduote apdovanota moteris norėjo išmokti anglų kalbą ir užrašyti savo sukurtas istorijas. Tačiau kaip įveikti papročius ir šeimos pasipriešinimą?
Amišos istorija pakeis ir Džėjos gyvenimą – tai bus neįkainojamas palikimas, kuris pastūmės peržengti esamus sunkumus ir pabandyti pradėti gyvenimą iš naujo.
„Istorijų pasakotojos paslaptis“ nukels mus į kitą vietą ir laiką – Sejal Badani įtikinamai aprašo XX a. 4 dešimtmečio Indiją ir meistriškai sujungia šį pasakojimą su šiandiena. Indijos kultūros aprašymas gniaužia kvapą ir stulbina, o Amišos istorija įrodo, kiek daug gali žodžiai.
„Istorijų pasakotojos paslaptis“ – tai turiningas pasakojimas apie paslaptis, meilę, ištikimybę ir kalbos, kuri mums padeda būti išgirstiems, grožį.
Rašytoja Sejal Badani teigia, kad knygoje pasakojamą istoriją įkvėpė jos šeimos patirtis – jos motina pasakojo apie močiutės mirtį, kai jai pačiai buvo vos dveji: „Mano močiutei įkando uodas, o jo perduotą encefalitą bendruomenė palaikė apsėdimo ženklu. Ji buvo pririšta prie medžio ir kankinama, o jos mirtis paliko gilę žymę visose vėlesnėse kartose. <…> Jos mirtis sukrėtė mane, bet jos gyvenimo istorija įkvėpė – žinojau, kad turiu apie tai papasakoti“, – sako rašytoja.
Iš anglų kalbos vertė Antanina Banelytė
