Ir galiausiai beveik visi, aprašę teigiamą ilgo tylėjimo patirtį, kalba apie palaimą – didžiulį džiaugsmą, toli pranokstantį „laimę” ar „malonumą”.
Aš vis labiau pamilstu tylą. Kaip ir daugumai naujai įsimylėjusių žmonių, ji vis labiau man neduoda ramybės – noriu daugiau sužinoti, giliau panirti, geriau suprasti.
Sara Maitland – britų rašytoja, trisdešimties knygų autorė. Moteris iš gausios, intelektualios ir triukšmingos šeimos, kurioje buvo dar penketas brolių ir seserų, įpratusi garsiai reikšti savo nuomonę politiniais, socialiniais klausimais, dvidešimt metų pragyvenusi santuokoje su vikaru ir užauginusi du vaikus, antrąją savo gyvenimo pusę nusprendė paskirti… tylai.
Tylai namelyje Škotijoje, Hailande, tarp viržynų ir paukščių, savo rankomis iš atšiaurios gamtos nuolat atkovojamame sode. Pasirodo, tyla ir buvo tai, ko jai stigo. Kurianti tyla, galimybė būti su pačia savimi ir su gamta, tyla kaip įkvėpimo šaltinis. Todėl ir naujausia autorės knyga – apie tylą.
„Tylos knyga” – savita meilės istorija. Meilės tylai ir vienatvei, kuri negąsdina, priešingai – grąžina mums tai, ką esame seniai praradę. Įsiklausymą į save, vidinę ramybę, nuostabius pojūčius, kuriuos tyla išryškina ir paaštrina. Balsus, kylančius iš mūsų pačių vidaus. Galiausiai tyla – ir religinis potyris, tiksliau, sąlyga stiprėti ir skleistis dvasiai.
Tyloje buvo atsidūrę – savo ar ne savo noru – daugybė žmonių. Didieji keliautojai, tyrinėtojai, atsiskyrėliai, žmonės, palikti negyvenamose salose ar išsiruošę tyrinėti Arkties platybių. Buriuotojai kelionėse aplink pasaulį. Mistikai. Visi jie apie tylą rašo ypatingai – ji buvo jų svarbiausia palydovė, gydanti, o kartais – ir žudanti. Apie jūreivius ir dykumos tėvus, sodininkus, vienuolius ir poetus rašytoja kalba su neblėstančiu susižavėjimu – nes ji pati yra viena iš jų, tų nematomos tylos brolijos narių.
Sara Maitland grąžina mums tylą, kurios taip ilgimės šiame nuolat gaudžiančiame pasaulyje. Ilgimės, kartais patys to nesuvokdami.
