Bet kuri kalėjimo žiurkė jums pasakytų, kad kiekviename nusikaltime yra bent dvi istorijos, ir teismas Senajame Beilyje – tai nusikaltimo, o ne nusikaltėlio istorija.
Pastarąją papasakoti galiu tik aš.
1826-ieji, Londonas įsiaudrinęs. Prie Senojo Beilio teismo renkasi minios pažiūrėti į Franę Langton, buvusią pono ir ponios Benhamų tarnaitę, kaltinamą jų nužudymu. Liudytojai negailestingi – ragana, paleistuvė, suvedžiotoja, žudikė. Mulatė Žudikė.
Tai gali būti tiesa. Bet – tai nėra visa tiesa.
Pirmą kartą gyvenime Franė privalo papasakoti savo istoriją. Apie tai, kaip Jamaikos plantacijoje maža juodžių mergaitė išmoko skaityti, o paauglė tapo šiurpių šeimininko eksperimentų pagalbininke. Apie įvykius, atvedusius ją į Londoną, į Benhamų namus, ir vėliau iš tų namų išvijusius.
Franė Langton gali papasakoti viską, tačiau neįstengia nieko prisiminti apie tą lemtingą naktį. Ar ji galėjo nužudyti žmogų, kurį vienintelį kada nors mylėjo?
Per opijaus rūke skendinčius damų kambarius ir vidurnakčio tamsoje pasislėpusius skersgatvius Costa pirmojo romano premija apdovanota „Franės Langton išpažintis” veda skaitytoją į paslaptingą karaliaus Jurgio laikų Londoną.
