Mes galim niekad nė nesužinoti, kaip gebame mylėti. Galim taip ir likti neprasiskleidę it gėlės žiedas. Bet kartais gyvenime kas nors nutinka ir suteikia mums progą bent akies krašteliu patirti, kokie būtume galėję tapti, jei tik būtume leidę tai šviesai pasiekti anuos tamsoje slypinčius nematomus mūsų sielos paviršius. O tada netikėtai pajuntame turį sparnus, nors juos visada turėjome…
Andželika turi gerą vyrą, porą mažų vaikų ir pulką ištikimų draugių, tad tikrai gali džiaugtis gyvenimu. Netikėtai sutikusi patrauklų vyrą, vėl pasijaučia graži ir geidžiama. Jųdviejų draugystė per atstumą netrunka įsibėgėti, ir netrukus ji jau nebegali gyventi be jo laiškų. Keliaudama iš prašmatnių Londono gatvių į vešlius Pietų Afrikos vynuogynus, Andželika vejasi savo svajonę, kuri gresia sugriauti visa, kas jai brangu.
