Žmoniją ilgai žavėjo kraujo auka. Juk neretai vaikai šiame pasaulyje gimdavo vien tik tam, kad būtų kantriai ir su meile ugdomi religinių maniakų, tikinčių, kad geriausias būdas išlaikyti Saulę jos kelyje ar užsitikrinti gausų derlių – tai švelniai vesti vaiką į lauką ar į kalno viršūnę ir dar gyvą ten užkasti, paskersti ar sudeginti kaip auką nematomam Dievui. Nesuskaičiuojamai galybei vaikų nenusišypsojo laimė ir jie gimė tokioje amžių tamsoje, kai prietaringumas ir fantazijos buvo prilygintos žinioms, o religinio fanatizmo būgnų ritmas aidėjo kiekvieno žmogaus širdyje. <…> Idėja, jog Jėzus Kristus mirė už mūsų nuodėmes ir kad jo mirtis reiškia, kad „mylintis“ Dievas sėkmingai permaldautas, yra akivaizdus tiesioginis ritualinio kraujo praliejimo paveldas, per amžius kamavęs suglumusius žmones.
