Romualdo Ozolo (1939-2015), filosofo, publicisto, visuomenininko, Kovo 11-osios Akto signataro, proza atvirai ir subtiliai atskleidžia pasaulį, kuriame augo, brendo ir mėgino susivokti karta, kuri gimė per vėlai, kad išeitų į pokario miškus, bet kuri turėjo pati suprasti ir atrasti, kas yra tiesa, kiek jos slepiama ir kiek jos pasakoma.
Pagrindinis veikėjas Tomas Dambrava (kurio paveiksle nesunku nujausti paties Autoriaus alter ego), iš vaiko tapdamas jaunuoliu, iš jaunuolio – vyru, sovietinėje tikrovėje matantis karikatūriškai netikrą gyvenimą, ieško tikrojo – knygose, gamtoje, meilėje, dvasios ir kūno metamorfozėse, bendraamžiuose. Deja, už tikrųjų vertybių atradimus neretai tenka sumokėti akistata su mirtimi, melu, baime ir kitais demonais.
Tomas stovi plento vidury, po senais beržais, kurių šakos plaikstosi karštam vasaros vėjy, o lapai skamba kaip vos girdimi varpeliai. Stovi, klausosi, ką pasipūtėliškai būgnija tas atstumiantis tipas, ir galvoja: jis teisus! Man visų pirma reikia išmokti gyventi su savim. Niekur aš nepabėgsiu nei į degtinę, nei į meilę, nei į Ameriką, nei Izraelį ar Lenkiją. Gyvensiu čia. Aš ir nenoriu niekur bėgti. Kur šitaip šviečia saulė ir taip skamba beržų lapai virš kalvas atkartojančio gražiausio pasauly plento! Niekur! Niekur aš nebėgsiu iš čia, net ir į dangų. Čia ir tik čia! Čia, čia, čia, tik čia, kiek aš galėsiu veikti, veiksiu tik čia.
Ar atsiminsi, Tomai, ką sakei po vasaros vėjo ošinamais beržais?
Ar supranti, kad šita akimirka – tavo didžioji tiesos valanda?
Romualdas Ozolas
