Istorinis romanas "Smolensko pulkai".
1408 metai. Lengvenis Algirdaitis sulaukia Lietuvos valdovo Vytauto įsakymo perimti vadovavimą trims elitiniams pėstininkų pulkams ir vykti su jais į Smolenską. Taip prasidėjo įvykiai, nulėmę ne tik pavienių žmonių, bet ir Lietuvos bei Kryžiuočių ordino likimą.
Žodis skaitytojui
Žodis skaitytojui
Skaitytojų teismui pateikiu naują istorinį romaną „Smolensko pulkai". Šiame romane veiksmas vyksta 1408-1410 m. Lietuvoje ir aplinkinėse šalyse ir baigiasi Žalgirio mūšiu.
Kaip ir nemaža dalis Lietuvos istorijos, šis laikotarpis pasižymėjo įvykių, kurie vėliau buvo įvairiai interpretuojami bei po savęs paliko begalę ginčų ir neatsakytų klausimų, gausa. Pavyzdžiui, lenkų bajorai, mūšyje kovęsi Kryžiuočių ordino pusėje – kas jie ir ko siekė? Diskusijų vertas ir garsusis lietuvių atsitraukimas bei sugrįžimas į mūšio lauką. Arba Maskvos bandymas užimti Smolenską ir tolimesnis Sofijos Vytautaitės vaidmuo Maskvoje. Galų gale, iki šiol aiškiai neatsakyta, kas sudarė Smolensko pulkus. Visi šie klausimai gvildenami knygoje per aprašomus įvykius, pagrindinių veikėjų išgyvenimus, vykstančias intrigas, supinant realius istorinius faktus su galimais ar tiesiog sugalvotais įvykiais. Tai, kad pateikiamas romanas yra istorinis, įpareigojo mane laikytis žinomų istorinių įvykių chronologijos bei knygos veikėjais pasirinkti realias istorines asmenybes. Kitaip sakant, daug kur privalėjau būti tikslus ir neprieštarauti istoriniams šaltiniams – tik ne visada tai pavyko… Turiu iš karto prisipažinti, kad iš visų Ordino vadų man labiausiai imponavo Kuno fon Lichtenšteino asmenybė, todėl būtent jį pasirinkau pagrindinių Ordino pajėgų, kurios puolė lietuvius, vadu. Tikiuosi, už tai ir kitas panašias smulkmenas nebūsiu labai teisiamas istorikų.
Knygos tekste sąmoningai nenaudojau tokių pavadinimų kaip Žalgirio mūšis – taip, versdami iš vokiško vietovės pavadinimo, jį vadina tik lietuviai. Tokia pati situacija ir su Smolensko pulkais. Mano nuomone, tai buvo Jogailos brolio Lengvenio Algirdaičio vadovaujami elitiniai lietuvių pėstininkų pulkai, apie 1408 m. dislokuoti prie Smolensko, taigi jokiu būdu negali būti vadinami Smolensko pulkais. Vien tai, kad jiems vadovavo labai kilmingas asmuo, karaliaus brolis, rodo, jog jie tikrai nebuvo kokios nors rusėnų žemės rinktinė. Smolensko pulkais ar pulkais iš Smolensko juos pavadino vienas lenkų metraštininkas, kurio žodžiai apie Žalgirio mūšį vėliau pasklido įvairių šalių istoriografijoje. Taip, vėliau prisidėjus Rusijos istorikams, gimė mitas apie rusų pulkus iš Smolensko Žalgirio mūšyje. Manau, kad teisingiau juos vadinti Lengvenio pulkais – būtent todėl knygoje tik vienoje vietoje užsiminta, kad Lengvenio pulkus kai kurie lenkai patogumo dėlei vadino pulkais iš Smolensko.
Kad ir kaip ten būtų, ši knyga nepretenduoja į istorinę teisybę ir yra tik mano minčių bei samprotavimų išraiška. Nepamirškime, kad tai – romanas su visais šiam žanrui būdingais atributais: išgalvotais šalutiniais veikėjais, nedidele meilės linija, nenutrūkstamu veiksmu ir išlaikoma intriga.
Linkiu Jums gero, lengvo ir malonaus skaitymo.
Ištrauka
1408 metų gegužės pradžia. Lengvenio Algirdaičio pilis
Didžiulis juodas varnas žvilgtelėjo į skaisčiai spiginančią vidurdienio saulę, tada apsidairė ir, nusprendęs, kad kol kas aplinkui nėra besikėsinančių į jo grobį, patenkintas kranktelėjo. Šiandien varnui medžioklė nusisekė. Riebus zuikis, kurį paukštis užkapojo savo aštriu, masyviu snapu, žvelgė į pasaulį nieko nematančiomis akimis, o likimo jam buvo skirta tapti varno pietumis. Bent jau taip galvojo kranklys, atsiplėšdamas pirmą kąsnį iš zuikio papilvės ir jį nurydamas. Staiga paukštis sunerimo. Pakreipęs galvą, jis akimirką pasiklausė ir sunkiai pakilo į orą, palikdamas savo grobį voliotis šalia kelio. Tai buvo senas, patyręs ir protingas paukštis, kuris iš karto suprato, kad vėjo atnešamas trepsėjimas žada tik nemalonumus. Nesvarbu, kad tą garsą kėlė labai skubančios ir greitai perstatomos mažos dešimtmečio berniuko kojytės. Varnas puikiai žinojo, kad apylinkėse nėra nieko blogiau už siaučiančią tokių mažų kojų savininkų gaują. Šie nenaudėliai nuolat žaidė tai medžiotojus, tai pėdsekius, tai taikliuosius šaulius ir nedavė ramybės ne tik varnams, bet ir kitiems smulkesniems už šunis gyviams visoje pilies apylinkėje. Taigi iš artėjančio kojų trepsėjimo varnas nieko gero nesitikėjo. Tačiau šį kartą jis jaudinosi be reikalo… Nerūpėjo jis mažoms skubančioms kojoms, nerūpėjo mėlynoms akims, besimarkstančioms prieš skaisčią saulę, o ir nedidelė, šviesiais, pasišiaušusiais plaukais papuošta galva apie jokį varną ir su juo susijusius žaidimus negalvojo. Tiesą sakant, joje kaip begalinis ratas sukosi viena ir ta pati mintis – kuo greičiau nubėgti iki pilies, susirasti tėtį ir jam pasakyti… Pasakyti, kad pagaliau į pilį atjoja svečiai, apie kurių atvykimą žvalgai kunigaikščiui pranešė dar prieš dvi savaites, ir pirmas svečius pamatė būtent jis – neseniai dešimties metų sulaukęs berniukas, kurį mama savo proprosenelio garbei pavadino Gedgaudu.
Štai taip… Būtent jis pirmas pamatė atjojančius svečius ir pirmas pasakys apie tai tėčiui, paties kunigaikščio Lengvenio patarėjui Gerdvilui. Ne pasipūtęs pirmagimis, jau dvidešimt vasarų regėjęs Daugirdas, kuris, vaidilų teigimu, buvo labai panašus į giminės pradininką, legendinį kunigaikštį Žvelgaitį ir tuo labai didžiavosi. Ir ne neseniai penkioliktą gimtadienį sutikęs Vykintas, kuris tiek fizine jėga, tiek ūgiu, kaip sakė tie patys vaidilos, atsigimė į mamos prosenelį, kurio vardu ir buvo pavadintas. Tėvui praneš jis – trečiasis, dažnai tėvo pamirštamas, sūnus Gedgaudas, ne toks protingas kaip Daugirdas ir ne toks stiprus kaip Vykintas, bet labai užsispyręs ir atkaklus. Mažam berniukui reikėjo didelės valios ir užsispyrimo atsikelti tada, kai tik bunda gamta ir miegas būna pats saldžiausias, bėgti tolyn prie paties aukščiausio medžio ir laukti. Valandų valandas laukti, įtempus akis žvalgantis į tolį. Šios pastangos nebuvo bergždžios – mažos skvarbios akys pamatė tolumoje jojančius raitelius, o maža širdutė suplakė iš džiaugsmo. Štai ta akimirka, kai berniuko atkaklumą įvertinęs Praamžis išpildė jo norą. Dabar teliko nubėgti iki pilies ir pranešti tėčiui. Gedgaudas bėgo daužydamas kojas į pakelės akmenis ir springdamas nuo įkvėptų kelio dulkių. Bėgo taip greitai, kaip niekada prieš tai.
– Tėti, tėti! – sušuko berniukas, tik įbėgęs pro pilies vartus ir pamatęs aukštą, stotingą, sulaukusį keturiasdešimt penkerių metų, bet dar labai stiprų ir ryžtingą Gerdvilą. Žmonės kalbėjo, kad būtent šiam, artimam ilgamečiam jaunystės draugui, iš dalies turi būti dėkingas Lengvenis Algirdaitis už jį supančią karvedžio šlovę. Ir iš tiesų, juk būtent Gerdvilas sugalvojo, kaip pagaliau palaužti užsispyrusius smolenskiečius ir pergalingai užbaigti užtrukusią apgultį. Tai jis mūšyje su riazaniečiais prie Liubutsko parodė narsą. Pats kilęs iš garbingos ir kadaise žymios giminės, jis buvo ne tik Lengvenio patarėjas, bet ir jo sūnaus Jurgio Lengvenaičio mokytojas. Jau prieš valandą žvalgai Gerdvilui pranešė apie atjojančius svečius ir štai dabar jis, lydimas vyriausiojo sūnaus, ėjo pilies kiemu link vartų, norėdamas pats pasitikti Valdovo Vytauto pasiuntinius ir juos nuvesti pas kunigaikštį Lengvenį.
Kad ir koks būtų susirūpinęs Gerdvilas, kiek jis beskubėtų, negalėjo nesustoti kviečiamas savo mylimo jaunėlio sūnaus, viso dulkėto ir suplukusio, bet degančiomis iš laimės akimis žvelgiančio į tėvą ir brolį.
– Tėti, aš pirmas pamačiau atjojančius svečius, – springdamas išpyškino Gedgaudas. – Jie tuoj bus čia. Visą rytą tupėjau ąžuolo viršūnėje ir pirmas juos pamačiau…
– Ką tu sakai? – apsimetė nustebęs Gerdvilas ir griežtu žvilgsniu užčiaupė besižiojantį Daugirdą, priversdamas jį nuryti besprūstančius žodžius apie pasenusią naujieną. – Tu, sūnau, tikras šaunuolis. Aš didžiuojuosi tavimi. O dabar eik nusiprausti ir pavalgyti. Mama tavęs visą rytą ieško, jau nusiplūkė bekviesdama… Mes su tavo broliu eisime prie vartų pasitikti svečių. Tačiau tu tikrai šaunuolis… Pasirodei geresnis už mano žvalgus.
Žvilgtelėjęs į iš laimės ir išdidumo spindinčias vaiko akis, tėvas pataršė pasišiaušusius Gedgaudo plaukus ir stumtelėjo jį link menės durų. Vėliau jis dar kelias sekundes stebėjo šokinėjantį jaunėlį, skubantį pas mamą, ir, ramiai atsisukęs į Daugirdą, pasakė:
– Man reikia ką nors paaiškinti?
– Ne, tėve, – atsiliepė vyriausias sūnus. – Aš viską supratau. Brolis niekada nesužinos apie tai, kad jis atnešė žinią, kurią tu jau prieš valandą gavai iš žvalgų.
– Na ir šaunu, – šyptelėjo Gerdvilas. – Matau, tobulėji, gal pagaliau nustosi be reikalo brolius erzinti. Dabar eime toliau. Tuoj svečiai pilį prijos.
– Tėve, – vyrams sparčiai žingsniuojant pilies kiemu, pratarė Daugirdas. – Paties Vytauto pasiuntiniai… Manai, jau prasidėjo?
– Kas prasidėjo? – kiek išsiblaškęs paklausė tėvas, nors puikiai suprato, apie ką šneka sūnus.
– Tai, apie ką jūs su kunigaikščiu Lengveniu aną vakarą kalbėjote. Didelis karas su Ordinu.
– Nemanau, – atsakė Gerdvilas. – Ankstoka dar. Iš pradžių Žemaitiją nuo kryžeivių būrių reikia išvalyti.
– O aš manau, kad prasidėjo, – jaunatviškai karštai pareiškė Daugirdas. – Kiek galima Ordinui nuolaidžiauti… Vytautas – ryžtingas valdovas. Jis tikrai su Ordino valdžia Žemaitijoje nesitaikstys.
– Ryžtingas – tai taip, – sutiko Gerdvilas. – Bet ir ne mažiau apdairus. Vytautas viską įvertina, viską apskaičiuoja. Jis nepuls Ordino, kol neišlaisvinta Žemaitija. Iš pradžių jis paprotins žemaičius sukilti, bet jų viešai nerems. Žinoma, pasiųs mūsų karius jiems padėti, bet ne atvirai, o paslapčia. Manau, perrengs karius žemaičiais… Bent jau aš pats taip daryčiau.
– Tėve, kaip manai, kokią žinią tada atnešė žygūnai, jei dar karui per anksti?
– Manau, Vytautas siunčia Lengvenį Algirdaitį kur nors vietininku būti ir karių surinkti, – užtikrintai pareiškė Gerdvilas.
Šį kartą ištikimas Lengvenio Algirdaičio patarėjas buvo ir teisus, ir neteisus vienu metu. Žygūnai tikrai nė žodeliu neužsiminė apie jokį karą su Ordinu, kurio taip tikėjosi Daugirdas. Be to, Vytauto atsiųstoje žinioje tikrai buvo nurodymas Lengveniui Algirdaičiui keliauti į Smolenską ir ten perimti valdžią. Tik karių
Vytautas neliepė surinkti – žinia, kam liepti rinkti karius, jei į Smolenską išsiunti ir Lengveniui Algirdaičiui pavedi vadovauti trims geriausiems Lietuvos pėstininkų pulkams, kurie savo ginkluote, šarvais ir pasiruošimu nenusileido jokiam Ordino riterių ir jų knechtų būriui.
