Trečioji Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Rolando Rastausko esė rinktinė „Trečias tomas“ užbaigia trilogiją, pradėtą knygomis „Kitas pasaulis“ (2005) ir „Privati teritorija“ (2009).
Autorius susitelkia ties asmeninės atminties mechanizmų tyrinėjimu: praeitis tampa nelygstamu turtu, kurį įkainoja ir sykiu provokuoja dabarties kelionių (ir klajonių) visu savimi priimti signalai. Eseistas virsta jautria antena, kuri netikėtose vietose – nuo Transilvanijos ligi Provanso – aptiktą informaciją išmoningai derina su savosios biografijos archyvo duomenimis. Pasakojime it filme išnyra keisčiausi personažai, pamėkliški biografijos palydovai, nesibaigiančio kasdienybės teatro veikėjai. Knygą pagyvina autoriaus bičiulio Remigijaus Treigio fotografijų kadrai.
Jei butų įmanoma gyventi knygose, norėčiau gyventi RoRa knygose.
Kęstutis Navakas
Kone atsitiktinę akiratin pakliuvusią kasdienybę versdamas meniška teksto atkarpa, RoRa renkasi mažakriauklę esė, meilę, ir dėlioja savus knygų pano. Jis rašo taip, lyg kalbėtų, pasakotų; įpindamas ir anoniminių komentatorių balsus, atveria galimybę postmoderniai citatai, intertekstui. Atrodo, jis gali suregzti istoriją iš nieko. Sužaisti kalba kaip tiksliai įsisavinta sistema, ypač šaržuodamas socialinę tikrovę.
Giedrė Kazlauskaitė
Kol daugelis rašytojų galuojasi samprotaudami apie būties nepažinumą, kalbos ribotumą, prasmės neapčiuopiamumą, populiariosios kultūros banalumą, RoRa, elegantiškai jungdamas šiuos elementus į visumą, sukuria tik jam vienam būdingą rašymo būdą. Lietuvių literatūroje taip meistriškai išskaidyti siužeto, bet kartu nepalikti skaitytojo tik ženklų chaose, nemoka niekas. Jo tekstuose tas siužetas išsiskaidęs į minčių ir pojūčių mikropasaulius, kurie nepastebimos traukos jėgos veikiami jungiasi į darnią nelinijinę teksto visatą. Manau, Rastauskas yra pasiekęs tobulą esė formą: kai tekste kultūrinė refleksija, rodos, tuoj virs sausu filosofiniu apibendrinimu, atsiranda elipsė ir pradedamas asmeninės patirties pasažas, kai asmeninė patirtis ima virsti „sentimentalu”, grįžtama prie tekstūrą sutvirtinančios kultūrinės refleksijos, kurioje nevengiama ir kalbėjimą pagyvinančių populiariosios kultūros tekstų, ir rimtų visuomeninių problemų analizės. Patirtis Rastausko esė tekstuose – daugialypė, bet ne chaotiška, ji sutvardoma ramaus, elegantiško pasakojimo ir virsta meistriškai valdomu, tikrą teksto malonumą teikiančiu kalbos aktu.
Mindaugas Grigaitis
