Čilėje gimęs Roberto Bolano, sakoma, pažadino Lotynų Amerikos literatūrą iš magiškojo realizmo sapno ir sugrąžino tikrovės matmenį prozai. Paskutinis, po mirties išleistas, romanas „2666“ laikomas geriausiu rašytojo kūriniu – tai penkios novelės, kuriasa sieja dvi temos: literatūra ir moterų žudynės Santa Terezos mieste.
Prancūzas Žanas Klodas Peltjė, italas Pjeras Morinis, ispanas Manuelis Espinosa ir britė Liza Norton – keturi literatūros profesoriai, besižavintys paslaptingo vokiečių rašytojo Beno fon Arčimboldi kūryba. Kai pasklinda gandas, kad kažkas pastarąjį pastebėjo Santa Terezos mieste Meksikoje, ketveriukė leidžiasi į piligriminę kelionę.
Atvykę į miestą, Peltjė ir Espinosa sužino, kad miestą jau kurį laiką krečia šiurpūs nusikaltimai – užmiesčio sąvartynuose randami išniekinti jaunų moterų lavonai. Tai pirmoji užuomina apie prarają, ant kurios krašto atsiduria visi romano veikėjai.
Romanas „2666“ sujungia laiko ir erdvės dimensijas – jo siužetas vystosi dviejuose žemynuose, o įvykiai neša skaitytoją per visą XX a. istoriją. Klaidžiojant kultūros griuvėsiuose ir regint civilizacijos nuosmukį, literatūra atrodo kaip išsigelbėjimo iliuzija.
Postmodernios apokalipsės dainius Bolano žada mums viltį, tačiau ši iliuzija sklaidosi su kiekvienu romano puslapiu. Ją keičia grėsmės, beprotybės ir beprasmybės nuojauta. Personažai atsiduria nesuprantamose, psichologiškai paralyžuojančiose situacijose, o negebėjimas rasti išeitį kelia baimę ir siaubą.
Santjage, Čilės sostinėje, gimęs Roberto Bolano kartu su šeima persikėlė į Meksiko miestą. Vaikinas metė vidurinę mokyklą ir svajojo tapti poetu. Trumpam grįžęs į Čilę, kaip radikalas buvo diktatoriaus Pinočeto įkalintas, tačiau jį paleido kalėjimo prižiūrėtojai – jo buvę bendraklasiai.
1977-aisiais Bolano persikėlė į Europą ir bandė gyventi kaip laisvas poetas, tačiau tapo priklausomas nuo narkotikų. 1990-aisiais Bolano atsitiesė ir nusprendė kurti prozą – paskutinis jo gyvenimo dešimtmetis pažymėtas tokiais sėkmingais kūriniais, kaip „Pašėlę detektyvai“ ir „2666“. Jis tapo vienu žinomiausių ispanakalbės literatūros vardų. Jo kūryba yra įvertinta daugybe literatūrinių premijų, tarp jų ir „Romulo Gallegoso“, dažnai vadinama Lotynų Amerikos Nobelio literatūros premija.
„Romanas „2666“ – tai save kurianti mašina, kurią mes įsileidžiame į savo širdis.”
The New York Times
„Tai pavojinga knyga, kurioje lengva pasiklysti. Bolano klausia, kaip menas, formos ir prasmės tarpininkas, gali atspindėti pasaulį, kuriame nė vieno iš šių dalykų nėra? Kaip kalbėti apie planetą, kuri tėra atsitiktinumų ir purvo saugykla?“
TIME
„2666“ yra gilus ir sąmoningas kūrinys, apmąstantis patį skaitymo ir rašymo veiksmą – visi romano veikėjai vienu ar kitu metu tuo užsiima. Literatūra atspindi pasaulio chaosą, o proza – gajus realybėje klaidingus vertinimus.“
Telegraph
Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė
PRATARMĖ pirmajam knygos leidimui
Romanas „2666“pirmąkart išleistas, po autoriaus mirties praėjus daugiau kaip metams. Todėl logiška kelti klausimą, kiek teksto skaitytojams būtų pasiūlęs pats Roberto Bolaño, jei dar būtų gyvas. Atsakymas turėtų nuraminti: tekstas, likęs po autoriaus mirties, buvo artimas jo užsibrėžtam tikslui. Nėra abejonių, kad Bolaño dar būtų dirbęs prie šio romano; bet tik keletą mėnesių: pats teigė jau beveik priartėjęs prie pabaigos, nes gerokai viršijęs visus terminus. Iškilo ne tik romano pamatai, bet ir visa konstrukcija; bendrai paėmus, jo kontūrai, apimtys, turinys visiškai nesiskyrė nuo to, kurį galiausiai turime.
Po Roberto Bolaño mirties norėta didįjį „2666“projektą pateikti kaip penkių romanų, atitinkančių penkias jo dalis, seriją. Paskutiniais gyvenimo mėnesiais Bolaño iš tikrųjų primygtinai to prašė, dėl savo būklės vis labiau abejodamas pradinio sumanymo tikslingumu. Pabrėžtina, kad tokie Bolaño ketinimai kilo iš praktinių sumetimų (deja, tai nebuvo jo stiprioji pusė): neišvengiamai artėjančios mirties akivaizdoje jam atrodė rentabiliau – ir jo leidėjams, ir paveldėtojams – išleisti ir turėti knygas kaip penkis atskirus trumpus ar vidutinės apimties romanus, o ne vieną grandiozinės apimties, didelį ir, negana to, neužbaigtą romaną. Tačiau perskaičius tekstą pasirodė prasminga grįžti prie vientiso romano idėjos. Nors penkias „2666“ dalis galima skaityti kaip atskiras knygas, daugybė jas siejančių elementų (ir subtilus pasikartojančių motyvų įpynimas) vienareikšmiškai yra bendro sumanymo dalis. Nevertėtų stengtis remtis sąlygiškai „atvira“ jų struktūra, juk jau turime „Pašėlusių detektyvų“ pavyzdį. Jei tas romanas būtų išleistas po mirties, ar nebūtų kilę visokio pobūdžio spekuliacijų apie jo neužbaigtumą? Yra svarstymų, kuriais remiantis pasiūlytas sprendimas išleisti visas „2666“ dalis kartu, o kad nebūtų skriaudos, vientisas skaitinių formatas vėliau galės būti leidžiamas kaip atskiri romanai, kadangi atvira struktūra leidžia ir netgi skatina juos derinti. Pats Bolaño, kaip puikus pasakotojas ir keleto meistriškų nouvelles autorius, visada didžiavosi ėmęsis milžiniškos apimties sumanymo „2666“, kuris reikšmingumu ir užmoju gerokai pranoksta „Pašėlusius detektyvus“. Romano apimtys neatsiejamos nuo pradinės visų jo dalių reikšmės suvokimo, pasiryžimo rizikuoti ir bravūriško siekio aprėpti visumą. Šiuo požiūriu pravartu prisiminti tą „2666“ vietą, kur vienas iš romano veikėjų, Amalfitanas, pasišnekėjęs su dideliu literatūros mėgėju vaistininku, neslėpdamas nusivylimo svarsto apie vis didėjančią įtaką trumpų ir aiškių romanų (paminėti tokie kūriniai kaip H. Melvilleʼio „Raštininkas Bartlbis“ ir F. Kafkos „Metamorfozė“), užgožusių platesnių užmojų, ambicingesnius ir drąsesnius tų pačių autorių kūriniams (tokius kaip „Mobis Dikas“ ir „Procesas“). „Koks liūdnas paradoksas, pagalvojo Amalfitanas. Jau net ir išsilavinę vaistininkai neįveikia didžiųjų kūrinių, netobulų ir audringų, atveriančių kelius į nežinomybę. Jie išsirenka didžiųjų meistrų tobulas pratybas. Arba tai reiškia, kad jie nori stebėti didžiuosius meistrus fechtavimosi treniruotėse, bet nieko nenori žinoti apie tikrąsias kovas, kuriose didieji meistrai kovoja su tuo, kas gąsdina mus visus, kas varo siaubą ir siutina, kur liejasi kraujas ir dvokia.“
Ir galiausiai pats pavadinimas. Paslaptingasis skaičius 2666 – tai data, kuri tampa lyg ir atspirties tašku, nuo kurio gijos tęsiamos į kitas romano dalis. Be šio atspirties taško rinkinio perspektyva liktų neatskleista ir lyg pakibusi neapibrėžtoje erdvėje. Vienoje iš daugelio pastabų apie „2666“Bolaño nurodo, kad kūrinyje egzistuoja „slaptas centras“, esantis po jo, pavadinkime, „fiziniu centru“. Yra priežasčių manyti, kad tas fizinis centras gali būti Santa Teresa, Siudad Chuareso miesto JAV ir Meksikos pasienyje tikslus prototipas. Ten galiausiai susieina penkios romano dalys; ten vyksta nusikaltimai, sukuriantys siaubo romanui būdingą foną (ir pasak vieno romano veikėjo, juose „slypi pasaulio paslaptis“). O dėl „slapto centro“…, argi jo nenurodo pati data, 2666, apimanti visą romaną?
„2666“ Bolaño parašė paskutiniais savo gyvenimo metais. Tačiau romano koncepcija ir modelis sumanyti daug anksčiau ir žvelgiant atgal jų atgarsius tenka atpažinti ir šioje, ir kitose Bolaño knygose, daugiausia išleistose po „Pašėlusių detektyvų“ (1998), kurių veiksmas neatsitiktinai baigiasi Sonoros dykumoje. Ateis laikas tuos atgarsius patyrinėti atidžiau. O dabar pakaks vienos labai iškalbingos nuorodos, kuri ataidi iš 1999 metais išleisto romano „Amuletas“. Jame rasime aiškią nuorodą į 2666 metų reikšmę. „Amuleto“ veikėja Auksilija Lakutiur (pirmiausia kaip pirmapradis charakteris pavaizduotas romane „Pašėlę detektyvai“), pasakojanti, kaip vieną naktį sekė paskui Arturą Belaną ir Ernestą San Epifanijų, einančius į Gerero kvartalą Meksiko mieste ieškoti Kekšių Karaliaus. Štai ką ji sako: „Ir aš juos sekiau: mačiau, kaip jie neskubėdami eina Bukarelio gatve Reformos prospekto link, paskui – nelaukę, kol užsidegs žalia šviesa, – pereina į kitą Reformos gatvės pusę, abu ilgais sutaršytais plaukais, nes tokiu paros metu Reformos prospekte traukia vėjas, sustiprėjantis naktimis, o Reformos prospektas tampa perregimu vamzdžiu, pleišto formos plaučiais, praleidžiančiais įsivaizduojamus miesto atodūsius, paskui žingsniavome Gerero prospektu, jie – šiek tiek lėčiau negu pirma, o aš – kiek labiau prislėgta negu pirma, tas Gerero prospektas tokiu metu panašiausias į kapines, bet ne į 1974 metų kapines, ne į 1968 ir ne į 1976 metų (kada Auksilija Lakutiur pasakoja šią istoriją), bet į 2666-ųjų kapines, apleistas kapines po mirusiojo ar dar negimusiojo akių vokais, į ašarojimą atšalusių akių, kurios norėjo kažką pamiršti, bet pamiršo viską.“
Šioje knygoje skaitytojui pateiktas tekstas visiškai atitinka paskutines atskirų romano „dalių“ versijas. Bolaño savo darbiniame archyve labai aiškiai nurodė, kurias reikėtų laikyti galutinėmis. Nepaisant to, buvo peržiūrėti ankstesnių juodraščių variantai, kad būtų galima ištaisyti galimas klaidas arba pašalinti neatitikimus ir galbūt viliantis aptikti dar kokių nors pėdsakų dėl Bolaño galutinių ketinimų. Atliktų tyrimų rezultatai jokių aiškesnių gairių dėl teksto nesuteikė, todėl beveik nepaliko abejonių dėl jo galutinio sumanymo pobūdžio. Bolaño buvo kruopštus rašytojas. Turėjo po keletą juodraščių, tekstą paprastai parašydavo iškart, bet vėliau ilgai ir kruopščiai gludindavo. Paskutinė „2666“versija šiuo požiūriu tokia ir yra, nes, išskyrus keletą išimčių, jos aiškumo ir švaros lygis labai geras, žodžiu, viskas apmąstyta. Buvo vos kelios vietos, kur reikėjo įterpti nereikšmingus pakeitimus ir pataisyti keletą akivaizdžių klaidų, kad padėtų jo leidėjams susidaryti stabilų ir supratingą – bet visų pirma draugišką – požiūrį į autoriaus „silpnybes“ ir „keistus polinkius“. Paskutinis pastebėjimas, kad galbūt nebėra ko ir pridurti.
Tarp Bolaño pastabų apie „2666“skaitome ir tokią: „2666“pasakotojas yra Arturas Belanas.“ O kitoje vietoje jis priduria, su nuoroda į „2666“pabaigą: „Štai ir viskas, draugai. Visko patyriau ir visa tai išgyvenau. Jeigu turėčiau jėgų – apsiverkčiau. Atsisveikinu su jumis, Arturas Belanas.“
Ką gi, sudie.
Ignacio Echevarría, 2004 metų rugsėjis
