„Niekas nepasikeitė, – apie savo trečiąją knygą teigia autorė, – šiame romane, kaip ir pirmuosiuose („Devintasis Dievo įsakymas” ir „Eilėje prie skausmo”), gausu gyvenimo iššūkių, liūdesio ir skaudulių. Kas nors pasakys – netgi žiaurumo. Galbūt…
Tačiau noriu pasiteisinti prieš skaitytojus, kad tikras faktas, kuriuo remdamasi kūriau šį romaną, yra dar žiauresnis. Aš ji sušvelninau, nes man pačiai buvo per baisu jj atkurti.
Prieš smerkdamas žmogų, apsiauk jo batus ir nueik jo kelią… paragauk jo ašarų… pajusk jo skausmą… užkliūk už kiekvieno akmens, už kurio jis buvo užkliuvęs… Ir tik tada kalbėk, kad tu žinai, kaip reikia gyventi. Kokie teisingi ir prasmingi kažkieno pasakyti žodžiai.
Tačiau aš žinau, kad neatsiras nė vieno skaitytojo, kuris nuėjęs, kad ir iabai sunkų, šio romano pagrindinės herojės Eivilės gyvenimo kelią pasakytų: „Aš suprantu ją… pateisinu… nesmerkiu.”
