Praradusi teises į vaiką emigrantė ieško būdų susigrąžinti sūnų. Padedama draugių, randa žmogų, apsiimantį vaiką išvogti. Tačiau nepasako jam visos tiesos.
Įvykiai sukasi apie berniuką, vardu Lukas. Saugusiųjų sukurtame pasaulyje vaikui belieka tik paklusti. Netikėtai šiame pasaulyje atsiranda žmogus, paklausiantis ir vaiko nuomonės. Net tada, kai, regis, ne vaikui spręsti.
Dėl vaiko grumiasi dvi pusės; valstybės teisėsaugos aparatas su asmeninių interesų turinčiu prokuroru priešakyje ir bevardis samdinys, prieštaringos reputacijos vyras, galintis pasikliauti nebent savo patirtimi ir nuojautomis. Kuriam iš jų Fortūna atsuks nugarą, lieka neaišku iki pat pabaigos — istorija tęsiasi ir užvertus knygą. Paskutinė istorijos scena skirta jūrai. Tačiau jūra visame pasakojime vaidina tikrai ne antraeilį vaidmenį. Jos palytėti herojai nesustoja, nepasuka atgal ir nepasiduoda. Niekada.
Tai nėra paprastas nuotykių romanas — tai tekstas, apeliuojantis į besikraunančių lagaminus sąmonė; apie tai, kad vaikas nėra privati tėvų — juolab vieno iš jų — nuosavybė.
