Rimantas Kmita – literatūros kritikas, poetas, dramaturgas, rašytojas, kultinio romano „Pietinia kronikas” autorius. Romano, kuris tapo savotišku Nepriklausomybės pradžios Šiaulių epu ir pažadino miesto savastį.
„Remyga” – romanas, kurio veiksmas taip pat vyksta Šiauliuose. Tačiau tai jau visai kitokia knyga. Apie nematomą, tamsiąją, Šiaulių pusę. Ir taip, tai knyga apie Lietuvą. Romanas apie milicininką, tampantį policininku. Apie Remygą. Žmogų, bandantį susivokti, kas jis yra ir kaip jam elgtis, kai griūva viskas, kas jam buvo suprantama ir pažįstama, apgraibomis ieškantį savo šaknų tamsoje.
Romanas apie Sąjūdžio pradžią. Bet ne kronika, o menininko akimis parodytas santvarkų pasikeitimo sukeltos sumaišties šalyje, mieste ir žmonių mintyse paveikslas.
Autorius sako: „Čia viskas yra tikra: vietovardžiai, architektūros ir meno objektai, taip pat ir istorijos. Senų senovėje Šiauliuose tekėjo geležinė upė Rūdė, vėliau palindusi po miestu. Buvo Stalinas, užnėręs virvę merginai ant kaklo. Vėliau buvo primusu savo aukas deginęs niekšas. Buvo Gorbačiovas, Brazdžionis ir popiežius Jonas Paulius II, ir jo dovanotas kryžius, ir jį saugojęs policininkas. Buvo ir teatras bažnyčioje, ir baras po žeme, ir smarvė – iš gamyklų ir upių, iš visur. Taip, kulka sovietų majorui tikrai caktelėjo tiesiai į tarpuakį. Vieni buvo princai ir žaidė futbolą, kiti buvo mentai ir turėjo gyventi. Pranas ieškojo pasaulio pabaigos liudininkų ir zombių. Buratinas užkasinėjo žmonių pinigus kvailių lauke. Meška, Jautis ir Vaikiukas iki šiol tebėra. O kieno tas kraujas nusikaltimo vietoje, to iki šiol niekas nežino. Ir legendos yra tikros tuomet, kai jas prisimename. Tik žmonės, jie, deja, yra personažai, žaislai nežinia kieno rankose.”
