Ši knyga – skola Lietuvos etnologams, studentams ir etnine kultūra besidomintiems skaitytojams. Per keliolika metų susikaupė pluoštas tekstų, kurie dėl vienos ar kitos priežasties liko nepublikuoti (pavyzdžiui, mokslinių konferencijų pranešimai ir tezės) arba buvo publikuoti ne lietuvių kalba ir ne Lietuvoje leidžiamuose žurnaluose bei knygose (pavyzdžiui, į ukrainiečių kalbą verstos Algirdo Juliaus Greimo knygos įvadas), arba įvairiais metais pasklido periodikoje.
Kas nors gali pasakyti: „O kam to reikia?” Pabandysiu atsakyti. Pirma – ne taip paprasta surinkti į vieną leidinį šitaip išsibarsčiusius straipsnius, recenzijas ir ypač – interviu. Antra – tokia praktika gana įprasta. Taip radosi Balio Buračo knyga „Lietuvos kaimo papročiai”, Bronislavos Kerbelytės „Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės”, Liberto Klimkos „Lietuviškųjų švenčių rate”, Marijos Gimbutienės „Laimos pakylėta: straipsniai, recenzijos, pokalbiai, polemika, laiškai, vertinimai, prisiminimai” ir kt. Trečia – mano įsitikinimu, etnologas pirmiausia privalo triūsti savo tautos labui, o jau paskui skleisti savo darbo vaisius įvairiomis kalbomis plačiajam pasauliui.
Knygą sudaro trys skyriai, į kuriuos medžiaga sudėliota ne tiek pagal problematiką, kiek pagal žanrą – straipsniai, recenzijos ir interviu. Visų straipsnių objektas – įvairios lietuvių etnologijos temos (papročių ar kurio nors jų segmento analizė; atskiro simbolio genezė ir simbolika; mokslininko portreto štrichai; reiškinio sistemos paieškos). Recenzijų skiltyje dėmesys skiriamas pastaraisiais metais publikuotoms etnologų monografijoms, kolektyviniams darbams (enciklopedijoms) bei „į širdį kritusiems” etninės kultūros puoselėtojų – praktikų organizuotiems renginiams. Savo problematika nuo straipsnių bei recenzijų niekuo nesiskiria ir rinkinyje pateikiami įvairiuose Lietuvos dienraščiuose bei žurnaluose publikuoti interviu. Juose aptariamos etninės kultūros istorijos, šiuolaikinio žmogaus santy¬kio su etnine kultūra ir kitos problemos.
Tekstai rinkinyje sudėlioti chronologiškai pradedant naujausiais. Atidesnis skaitytojas pastebės, kad dalis jų rašyta dar pirmajame dešimtmetyje po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Tuo metu Lietuvos etnologija tam tikru požiūriu formavosi iš naujo – vadavosi iš sovietinės etnografijos ideologinių gniaužtų. Stigo ir šaltinių, ir metodologinių prieigų, ir patirties. Žinau, kad šiandien šiuos tekstus rašyčiau visiškai kitaip, tačiau juk negali išsižadėti, atsisakyti savo jaunystės…
Rimantas Balsys
