Regimantas Dima (g. 1961 m.) – lietuvių literatūros fenomenas: „Verslo klasės” straipsnių autorius iškart imasi romano. Ir pirmuoju romanu pasirengęs sudrebinti tiek negausią nuotykinę lietuvių literatūrą, tiek Lietuvos istoriją.
„Vilniaus plovas” – ne kulinarinė knyga. Ne nusilenkimas Ričardui Gaveliui. Tai lietuviškas šnipų romanas, istorinis detektyvas. Neįtikėtinas, bet tikras žemaičio Jono Prospero Vitkevičiaus gyvenimas – ne blogesnis už Štirlico ar Džeimso Bondo. Tik neįtikėtinos istorijos vyksta ne Vokietijoje ar JAV, o Lietuvoje: prasideda Kražiuose, o baigiasi Kabule ir Sankt Peterburge. Slaptosios draugijos. Tomas Zanas, Adomas Mickevičius, filomatai, filaretai ir Juodieji broliai. Caro žandarai ir Orsko tvirtovė. Lietuva, Rusija ir Afganistanas. Tremtis ir stulbinama karjera. Diplomatinės intrigos ir fatališka moteris… Ir, žinoma, sąmokslas. Lietuvis Didžiajame žaidime. Įvykiai susipynę į kamuolį, kurį išpainioti padės pasakotojo talentas ir intelektas.
Regimantas Dima pasakoja ne blogiau už Aleksandrą Diuma. Ir ne blogiau už garsųjį prancūzą kuria sąmojingą, vyrišką (t. y. patrauklų moterims ir įdomų vyrams), nuotykių kupiną pasakojimą apie neįtikėtiną Vitkevičiaus gyvenimą.
Kodėl nieko iki šiol nežinojome apie Vitkevičių, garbingai vadintą Batyru? Todėl, kad Regimantas Dima dar nebuvo parašęs „Vilniaus plovo”.
Kaip poezijos genijus Adomas Mickevičius po visą pasaulį išplatino savo šalininkams slaptą instrukciją?
Kokią baisią klaidą padarė caro valdininkai, ištremdami du žmones į Orenburgą?
Kas gražiai moteriai svarbiau – vyras, meilužis ar Puškinas?
Kaip Vilniaus universitetui pavyko išugdyti geriausius sąmokslininkus bei šnipus?
Ir kodėl, po velnių, Vilniuje iki šiol nėra Batyro arba Jono Prospero Vitkevičiaus gatvės
