Leiskitės į nuotykius drauge su Barbora ir Pelkių Seneliu!
Patirsite, kaip smagu joti tikram Liūtui ant nugaros, pasivaikščioti po mokyklą nematomam, nugrimzti į Pelkę pasipuošus baltu apdaru ir grįžti nesusitepusiam…
O jei supanikuosite, Pelkių Senelis iškels pirštą ir nuramins: Be Panikos!
Jei nepatikėsite, švystelės mėlyniausia pasaulyje barzda ir patikins: Tikra Tiesa kaip Pelkė sena.
Šios pasakos esmė yra tikėjimas ir netikėjimas: ne tik žmonės (iš pradžių ir pati Barbora) netiki Pelkių Seneliu, jis irgi netiki žmonėmis. Tad svarbiausia pirmojo pasimatymo su Pelkių Seneliu sąlyga – kad ir nenorom, juo PATIKĖTI.
Kartais knygos gimsta vaikštant ir sekant pasakas. Iš tiesų buvo tokia Jurga, kuri sekė pasaką apie Pelkių Senį mažajai sesutei Barborai, vesdamasi pasivaikščioti ją į Kauno Ąžuolyną. Ši knyga ir yra jos pasakojimas sesei. Net vardai tikri, neišgalvoti. Ir sesės draugų bei tėvų vardai. Tebestovi ir daugiabutis namas Baranausko gatvėje, jis knygelės veikėjoms ranka pasiekiamas iki šiol.
Rebeka Una
