Tai – pirmasis jaunos autorės kūrinys, pateikiamas platesniam skaitytojų ratui. Iki tol jos eilėraščiai buvo publikuojami Varėnos rajono spaudoje, o novelė „Lota“ – žurnale „Didysis šuo“. Gal ir neverta minėti, jog ji yra daugelio rašinių konkursų nugalėtoja…
„Mėtų arbata“ – tai jaunos merginos, šiuolaikinės paauglės vidinių išgyvenimų tipiškame šiuolaikiniame pasaulyje natūralus ir gyvas perteikimas. Pagrindinė romano herojė – 15–metė Mėta – lieka visai vasarai viena, mat dėl objektyvių priežasčių jos tėvai, išvykę į užsienį, nebegali grįžti po savaitės, kaip planavo. Dingsta jų pasai, jie priversti laukti ir dirbti.
Tiesa, manau, kad tas tėvų nebuvimo namie faktas yra be galo tinkamai parinktas pačios autorės, mat galima sutelkti dėmesį vien į Mėtą, skęstančią savo apmąstymų pasaulyje, neaptarinėjant tėvų, jų replikų, komentarų, pagaliau, taip tik paryškinami paauglių kasdienybės ypatumai, mat Mėta gali elgtis ir jaustis nevaržoma. Būtų išties keista skaityti romaną, kuriame tėvai 15-metei leistų daryti viską, ko ši užsigeidžia…
Per trumpą laiko tarpą – nepilnus trejetą mėnesių mergina išgyvena daug: pirmąją meilę, JO žūtį, antrąją meilę, skaudžiai reaguoja į žinią, jog jos krikšto mama serga vėžiu, paradoksą – šios tetos pasveikimą ir galiausiai – bent man taip leido suprasti kūrinio pabaiga – trečiąją meilę, o gal tiesiog pirmosios jausmus, perkeltus Tado, pirmosios meilės, broliui dvyniui Tomui, apie kurį žuvusysis taip niekada ir nežinojo…
Sunku pasakyti, kas yra svarbiau – veiksmas ar Mėtos pasaulėjauta: abu dalykai kūrinyje užima vienodai svarbią vietą, per daug svarbią, kad būtų galima kažkurią išskirti. Subtiliai perteikti jutimai – tokie iki kraujo pažįstami, tokie nekalti ir vaikiški – negalėjo praslysti pro šoną, nepalietę manęs. Ne toks ir didelis amžiaus skirtumas tarp autorės, pagrindinės veikėjos (jai greit sukanka ir 16) bei skaitytojo – manęs pačios. Netolimi išgyvenimai, pačios patirtis, be galo panaši pasaulėjauta… Ir dabar dar kartais jaučiuosi taip panašiai!
Tiesiog nesugebėjau likti pasakojimo nuošaly – per daug tikra ir išgyventa man tai pasirodė. Tiesiog pataikiau – galbūt kitas skaitytojas, paauglystę praleidęs ramiai ir tyliai, nebūtų taip stipriai paveiktas, bet aš prieš keletą metų, taip pasirodė skaitant romaniūkštį, ėjau koja kojon su Mėta. Ir negalėjau neskaityti.
Kodėl apskritai man „užkliuvo” ši knyga? Perskaičius nugarėlėje esančią informaciją, nusprendžiau, jog būtų įdomu pažiūrėti, kaip rašo 17-metė. Susidomėjau, koks yra jos rašymo lygis, nors iki tol apie jaunąją autorę nieko per daug nebuvau girdėjusi, tik kartą apie ją prabėgom skaičiau viename iš populiarių žurnalų.
Ir čia pat atsakysiu: įvykiai bei išgyvenimai pateikti tikrai gerai. Geriau, negu tikėjausi – o tikėjausi paprastos meilės istorijos su laiminga pabaiga. Taip, čia buvo meilės istorija, buvo ir ne meilės – pasirodo, į tuos 142 puslapius galima sutalpinti daug daugiau, nei gali įsivaizduoti.
Viena iš rašytojų, Renata Šerelytė, apie “Mėtų arbatą” yra pasakiusi, jog knygą skaitys tie, kuriems nesvetimas jaunystės maksimalizmas, patetika ir jausmingumas bei tikėjimas stebuklais. Dėl stebuklų nesu tikra, ar jų buvo – nieko nerealaus, neįprasto, nesuvokiamo skaitydama kūrinį nepastebėjau. Vienareikšmiškai galima teigti, jog natūralumas yra didžiausias šio kūrinio pranašumas.
Ačiū autorei, kad privertė mane iš naujo išgyventi pirmosios meilės skonį, leido kūnu dar kartelį pabėgioti šiurpuliukams… Iš esmės, atrodo, nieko reikšmingo, bet… aš įsimylėjau Meilę.
Tikėkimės, kad Lietuvoje besiformuojanti “tyneidžerių” kultūros banga įneš nemaža naujovių į mūsų šalies literatūrą.
O kodėl knyga pavadinta „Mėtų arbata” – suprasite perskaitę. Ir visiškai ne dėl to, kad pagrindinės romano veikėjos vardas yra Mėta. Anaiptol
