Jų moterys nestorėja.
Jų vaikai nemėto maisto.
Jie pamišę dėl sekso.
Visi jų filmai pretenzingi.
Ar jie valgo varles?
Apie jokią kitą tautą nėra sukurta tiek mitų ir legendų kaip apie prancūzus. Piu Marie Eatwell savo knygoje „Ar jie tikrai valgo varles?” tyrinėja daugiau kaip keturiasdešimties gajausių mitų prielaidas ir juos patvirtinančius faktus, susijusius su įvairiausiomis sritimis – seksu, rūkymu, maistu, filmais, vynu, moterimis, vaikais, Paryžiumi. Šių nepaprastai įdomių tyrinėjimų metu padaryti atradimai sugriaus daugelį skaitytojų puoselėtų išankstinių įsitikinimų apie prancūzų gyvenseną.
Knyga „Ar jie tikrai valgo varles?” – savotiškas gidas, ne tik išsklaidantis mitų, kvailų panegirikų miglą, bet ir atskleidžiantis netikėtus rezultatus bei dažnai stebinančias tiesas apie šiuolaikinę Prancūziją. Čia susipina aplinkos detalės, žmonių pokalbiai ir kultūriniai fragmentai.
—
Pernelyg seksualus, nepaleidžiantis iš burnos cigaretės svetimautojas, kuris trenkia česnakais. Kai priverstinai nemaitina žąsų ar nebėga palikęs karo sąjungininkų, jis galvoja apie dar vieną meilės romaną. Jo elegantiška, liekna it degtukas žmona į vyro nuotykius žiūri stebėtinai tolerantiškai. Iš dalies dėl to, kad pati palaiko kelis nesantuokinius ryšius kartu augindama penkis bendravimo sunkumų neturinčius vaikus ir išsilaikydama prestižiniame darbe.
Įpusėjus popietei jis baigia darbą ir eina į Kairiojo kranto kiną, ten žiūri filmą, kuriame nieko nevyksta. Tada geria absentą bare, pilname Gauloises rūkančių intelektualų, kalbančių apie poststruktūralizmą. Suvokus žmogiškos būties beprasmybę jam sukyla apetitas ir – laukdamas iprastinio cinq à sept pasimatymo su Silvija jos palėpės kambarėlyje chambre de bonne – jis užsisako pavalgyti. Pusžalis arklienos kepsnys.
Žinoma, jis – mitinis prancuzas.
