Romano veiksmas vyksta Ispanijoje, šalyje, kur flamenko šokis atskleidžia kūno grožį ir uždega aistrą. Romano herojė Konča, „fatališka moteris”, žaidžia ją pamilusiu vyru, čia viliodama jį, čia atstumdama, čia prisipažindama meilę, čia išliedama neapykantą. Jos auka Matėjas, nepajėgdamas jos atsisakyti ir galiausiai jai paklusdamas, kenčia baisias kančias ir patiria nuolatinį pažeminimą. Konča – nesuvokiama, daugialypė. Ji dorybingai saugo nekaltybę ir kartu nesidrovi gundyti nuogu kūnu šokių salės lankytojus, demonstruoja savo religingumą ir kartu jaučia malonumą kankinti kitą žmogų. Ji tarytum maištauja prieš moterų pavergimą, bet pati pasirodo esanti patologiškų aistrų vergė.
„Moterį ir pajacą” įkvėpė Louys kelionės į Ispaniją, ten perskaityti Casanovos prisiminimai (epizodas, kur Casanova pasakoja, kaip iš jo, jau senstančio, tyčiojasi jauna mergina) ir „Karmen” – tiek Merimee siužetas, tiek Bizet operos ritmas ir šokiai.
Louys romanas patraukia savo glaustu stiliumi, gyvu veiksniu, nuolatine įtampa. Pietų šalies egzotika čia neužgožia žmogaus dramos. Pasakojimas lieka neužbaigtas, mįslingas.
Romanas „Moteris ir pajacas” buvo net penkis kartus ekranizuotas. Režisieriaus J. von Sternbergo filme “Nelabasis – tai moteris” Končą vaidino Marlene Dietrich, J. Duvivier filme “Moteris ir pajacas” – Brigitte Bardot. Garsiausia iš visų ekranizacijų – Luiso Bunuelio “Tas miglotas aistros objektas”, kur dvilypę Končitą vaidina dvi aktorės.
